Jūratė Visockaitė. Restauracija: „Herkus Mantas“, 1972

Nesinorėjo po daugelio metų vėl žiūrėti šitos vienintelės mūsų istorinės dramos, dviserijinės, monotoniškos, dar labiau nupilkėjusios, tačiau atsivertusi ją svetainėj kinofondas.lt, o dar ir perskaičiusi užkulisinės pastatymo dramos dokumentus Annos Mikonis-Railienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės puikioje studijoje „Kinas sovietų Lietuvoje“ (2015), taip įsitraukiau į šį neeilinį LTSR kultūros įvykį, kad sufantazavau visai realią fantaziją, kaip filmą būtų galima suartinti su šiandiene šimtmečio Lietuva. Padaryti filmą žiūrimą, jaučiamą ir šiuolaikinį, nes jis to visgi vertas. Panaudojant išmanias technologijas „Herkų Mantą“ ne tik skaitmeninti, bet ir nuspalvinti – su operatoriaus Jono Tomaševičiaus, dailininkų Algirdo Ničiaus ir Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės žinia ir atmintimi! Ir Vakaruose, ir Rytuose tai daroma su pasakomis ir komedijomis, net su Pirmojo pasaulinio karo kronika, ir premjerinis efektas garantuotas. Palyginus vizualiai kukliai nufilmuotam istoriniam epui spalva nepakenks. Žinoma, tokiai užmačiai reikia Kino centro vadų valios – skirti lėšų ne tiems, o aniems, ne išradinėjantiems dviratį, o kadaise juo daug kelių numynusiems. Išties kino paveldo restauracijai.

Pradžioje norėtųsi pacituoti kelis senųjų kino vadų raštus iš minėtos knygos: „Šio filmo politinė kryptis atskleidžia vokiečių agresyvios dvasios „Drang nacht osten“ istorines šaknis (...), ir ji bus aktuali, kol gyvuos revanšistinė vokiškojo imperializmo dvasia“, „Laikas ir išlaidos, skirtos vieno filmo pasiruošimo ir filmavimo periodui, bus beveik tokios pačios, kaip ir dviejų serijų filmui“ (iš Kino komiteto pirmininko Vytauto Baniulio paraiškos į Maskvą); „Atsižvelgiant į labai ribotas lėšų galimybes ir nepaprastai trumpą laiką, likusį filmui užbaigti (5 filmavimo mėnesiai, 2700 naudingų metrų nufilmavimui), įsakau maksimaliai išnaudoti jau nufilmuotą medžiagą ir mažinti naujai filmuojamų objektų metražą bei dekoracijų skaičių“ (iš LKS direktoriaus Juliaus Lozoraičio potvarkio).

Paskutinių pagonių ir sunaikintos prūsų tautos vado Herkaus Manto istorija buvo sena Almanto Grikevičiaus svajonė. Deja, režisierius, nufilmavęs masines scenas Malborke bei Nidoje ir ėmęsis sudėtingų reminiscencinių, aktorinių, perdegė. LKS meno taryba, peržiūrėjusi nufilmuotą medžiagą (anksčiau tokia taryba akylai revizuodavo per tam tikrą laiką atliktą darbą – dabartiniam finansus skirstančiam ir nuo rezultato nusiplaunančiam LKC reikėtų perimti panašią tariamai nedemokratišką metodiką bent jau užsakant patriotinius opusus), poetinėmis autoriaus vizijomis smarkiai suabejojo, filmavimą sustabdė, studijai grėsė katastrofa ir tuomet į vandenį buvo mestas Marijonas Giedrys, taip sakant, nebe svaičiotojas, o pavyzdingas darbų vykdytojas. Jis pakeitė pagrindinę aktorę ir pasiraitojo rankoves.

M. Giedrys buvo tik ką vesterniškai žvitriai, gerai tvarkydamasis su aktoriais (geriausi Antano Šurnos vaidmenys – banditas / partizanas Vienuolis ir bolševikas / poetas Vladas Rekašius, paralelinis Julius Janonis, jei šis būtų gyvenęs dar keletą metų) nufilmavęs „Vyrų vasarą“ (1970) ir „Žaizdas žemės mūsų“ (1971). Juozo Grušo ir Sauliaus Šaltenio romantizuota gūdi istorija M. Giedriui nebuvo artima, tačiau anuomet 40-metis hiperrealisto Sergejaus Gerasimovo mokinys galėjo sąžiningai filmuoti viską, ką reikia. Ir spartuoliškai nufilmavo.

Tada madingos romantinės-draminės, „justiniškos“ poezijos perteklius vis tiek prasimuša pro tvarkingą negausių žinomų faktų atpasakojimą ir legendos ornamentus. A. Grikevičiaus – prieš „Herkų“ nufilmavusio „Ave, vita“ (1970), o po jo „Sadūto tūto“ (1974) – palaidota versija, be abejo, būtų buvus originalesnė meniškai, tačiau vargu ar masiškai. Būtent taip – pakiliai, realistiškai – padarytas filmas mušė populiarumo rekordus. „Pokalantinė“ publika buvo labai patriotiška, krepšinio jai neužteko, ir „supaprastinta prūsų istorija“ atsirado pačiu laiku. M. Giedrį (taip pat kaip ir scenaristą, operatorių, pagrindinių vaidmenų atlikėjus) už šią tautišką giesmę buvo išdrįsta apdovanoti LTSR valstybine premija (analogine Nacionalinei). O jeigu dar prisimintume teatrą, kuriame būtent Henrikas Vancevičius, atradęs Justiną Marcinkevičių, 1969–1978 m. statė istorinę trilogiją, tokios pat stilistikos menininko kaip M. Gied­rys apsireiškimas nacionalinės tematikos kelyje tampa logiškas ir pergalingas, nes sukvietė minias. Raiškios teatrinės aktorių intonacijos, dabar itin nenatūraliõs, nes įpratome prie gatvinės, tuometė publika nepastebėdavo.

Šiandien net paprasčiausi žodžiai iš tos brežnevinės gūdumos – ir iš Mindaugo, Herkaus amžininko, epochos – duria į smegenis aštriau nei žiniasklaidos antraštės. Vadinasi, istorijos spiralė sukasi tobulai kartodamasi: „Jų mes nenugalėsim. Jie valgo žolę – nieko, ir mes išmoksim“, „Žinojau, mūsų vienybė nėra tvirta“, „Mums dviese Prūsija per ankšta“, „Jeigu jie peržengs mūsų lavonus, tada ateis jūsų, lietuvių, eilė. Nesupranta to tik karalius Mindaugas. (...) Teapšviečia dievai karaliui protą“, „Jeigu lietuviai nustotų pjautis tarpusavyje ir ateitų mums į pagalbą!“ Gal didžiulį reklaminį (!) užrašą Vilniaus paneryje „Vienybė težydi!“ reikia surinkti dar didesnėmis raidėmis?

Bet atsisakykim filmo padiktuotos patetikos ir pažiūrėkim iš arčiau. TV laidoje „Kine kaip kine“ (2012) kostiumų dailininkė Filomena sako: „Šitas filmas kaip senas geras pinigas.“ XIII a. drabužiai, šarvai, kryžiuočių antveidžiai, kardas ir durklas Herkaus rankose finale nekelia abejonių, bet ir pernelyg neblizgina akių, netemdo herojų. Šimtas pasamdytų raitininkų iš Lenkijos ir Rusijos joja ir iš kairės, ir iš dešinės kad­ro pusės ir atstoja ne vieną šimtą abiejų pusių karių. Priekaištauta, kad jie per daug vienodi. Matyt, tokie ir tapo per 14-os metų prūsų sukilimą.

Lietuvai filme atstovauja vienintelė, tiesiog lietuvių kunigaikštyte pavadinta išdidaus veido mergina (akt. Danutė Krištopaitytė), tarsi savarankiškai atsirandanti, dalyvaujanti mūšyje ir sužeista galiausiai Herkaus užtempiama ant žirgo – siunčiama namo, į ateitį... Gražus ir atlaidus mostas į nė kiek nepagelbėjusių lietuvių ir žemaičių pusę.

Motyvuotai įterpti socialinės nelygybės epizodai tiek vokiečių, tiek prūsų stovyklose. Vokiškas epizodas su jaunučio aktoriaus Gedimino Girdvainio tarnu, kuris iš bado kepasi karvelį ir perleidžia jį ponui, komiškas. Prūsų vado Samilio (akt. Algis Masiulis) ir jo šeimynykščio Auktumos (akt. Pranas Piaulokas) priešprieša tragiška, ji pamažu tampa viena pagrindinių linijų. Taip pat kaip Herkaus ir jo žmonos Kotrynos (akt. Eugenija Pleškytė), pagal scenarijų tariamai vokietės, melodramiška istorija, aktorių-partnerių Jaunimo teatre suvaidinta ranka rankon (subtilus Kotrynos ir Herkaus dialogas: „Henrichai, norėjau tavęs paklausti, ar tu irgi matei, kaip mano broliui, prieš jam atiduodant sielą Viešpačiui, iš jo burnos išskrido karvelis?“ – „Ne, Kotryna, nebuvo karvelio.“ – „Tik­rai, mačiau, nepyk.“ – „Niekas neišskrido!.. Atleisk, gal ir iš tikrųjų išskrido.“). Deja, realūs viduramžių herojaus gyvenimo faktai žinomi tik keli – Henricho Montės vaikystė tarp vokiečių ir jo susitikimas su savo mokytoju po daugelio metų. Šie faktai savaip S. Šaltenio pakoreguoti ir režisieriaus ekranizuoti: vaikystei suteikiama viltis – Herkaus sūnus irgi mokosi pas vokiečius; mokytojas, traukiant burtus, ne pats nueina ant laužo, bet tenai jį pasiunčia Herkus.

Prėskas atrodo, kaip ir tuometė krikščionybė, žiaurios pagonybės įvaizdinimas. Krivio Alepsio (akt. Gediminas Karka) žilas perukas, grimas, lazda – kaip iš kalėdinės pasakos vaikams. Kotrynos išnykimą pajusti būtų užtekę ir ant žirgo lekiančio jai į pagalbą Herkaus – be tų nebylių kalnelio ir aukuro dekoracijų; kita vertus, puolantis nesąmoningai nusirenginėti Herkus – tiksli detalė. Finale kamera nuo susideginančio prūso Kolčio (akt. Stasys Petronaitis) mūsų akis atsargiai nusuka.

Užtat šiandien garsiau nei anuomet, taip sakant, sovietinėje vergijoje girdėti bendražygių Samilio ir Herkaus pliekimasis („Tu kariauk sau, aš – sau!“, „Tu esi kitos genties“). Nusistebi, kaip nekorektiškai iš arti prieš pusę amžiaus kinas parodė demonstratyviai ant pilies sienos kryžiuočių išstatytus prūsų vaikus išbadytom akim arba prūsų mergeles, metančias savo vainikėlius ant deginamo vokiečio laužo.

Ką kino archeologija atidengs dar po pusės amžiaus?

Draugai