Taip, per 8 dešimtmetį LKS net tris kartus gręžėsi į rašytojo Vytauto Bubnio kūrybą. Be to, per šį brežnevinio nuobodulio dešimtmetį buvo ekranizuota: Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, Juozo Baltušio „Virto ąžuolai“, Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“, Raimondo Kašausko „Mažos mūsų nuodėmės“. Nei anksčiau, nei vėliau studija taip smarkiai nesišliejo prie gimtosios literatūros.

Ir kaipgi dabar vadiname tuometinius filmus? Stag­naciniais, melodramiškais, buitiškais, nublukusiais (nes daugiausia filmuota ant nekokybiškos spalvotos juostos „Svema“). Ir dažnai rodomais per televiziją, nes žiūrovai juos mėgsta, prie tokių pripratę. Nes aktoriai vaidina kaip senam geram teatre, stabiliai, iki galo psichologiškai išvystydami vaidmenį. Beje, nūdieniai pasaulyje suklestėję serialai, iki kurių lygio mes dar nepriaugom, daug ko pasisemia būtent iš tokio senamadiško kino naratyvo. Tad nespjaukim į šulinį.

„Perskeltas dangus“ režisieriaus Marijono Giedrio ir operatoriaus Jono Tomaševičiaus nufilmuotas ir sumontuotas gana tiesmukai, „seriališkai“, atskirų scenų miniatiūromis. Tai be užuolankų aktorinis filmas. Tik įžangoje ir dingusio brolio tremties epizode – Kolos pusiasalyje – pasižiūrime į sniegus ir statybas, o didžioji „perskeltos“ šeimos dalis vyksta gimtosios sodybos darželiuose. V. Bubnio ir M. Giedrio piešiami vaizdai paviršiuje yra taikūs, sušukuoti, užtat viduje neramūs, užspausti, kaip žurnalistai dabar štampuoja – „gūdžiai sovietiški“. Kolūkinės kasdienybės scenos tarsi prilipdytos (atvažiavusi televizija su diktore Gražina Bigelyte), kai kurios naminės (su akt. Stasio Petronaičio Vaciu) – iki šiol šiltos, gyvos.

Šeima pokario metais prarado vyriausiąjį sūnų, pasirodo, pasislėpusį ir prasigyvenusį Sibire (itin silpnas, galbūt cenzūruotas epizodas). Kitas sūnus palaidūnas Steponas nenusėdi namie ir uždarbiauja plačiojoje tėvynėje (kol kas jinai – tik Rytų pusėje), parsiveža iš ten ukrainietę Poliną. Dar vienas – Vacys – deda kapeiką prie kapeikos – kaip žinome, po kelių dešimtmečių iš tokio tylaus spekulianto ir Lietuvos patrioto jis virs sėk­mingu verslininku. Jauniausia Šarūnė, permiegojusi su šefu ir tapusi žurnaliste, reikia manyti, ateityje bus pagiežinga gliancinio žurnalo direktorė. Taigi šie personažai yra naujalietuvių prototipai iš šiandienio filmo.

Iš aktorių šiandien išsiskiria neteatriška Liubov Virolainen Polina, taip pat Ingrida Kilšauskaitė, Ieva Paskienė, Regina Arbačiauskaitė. (Kiek vėliau iš lietuvių aktorių ansamblio filme „Faktas“ panašiai išsiskirs Kanuose apdovanotoji rusė Jelena Solovej.) Erzina Antano Šurnos-Stepono (ir Vasilijų Simčičių-Tėvą įgarsinusio aktoriaus) patetiškas, „užsivedantis“ balsas.
Slidesni politiniai akcentai laiko nugludinti, amžinos temos ir vertybės tebeskamba šviežiai: „Kokius vaikus užsiaugini, tokius ir turi“, „O jums didelė laimė, kad būrį vaikų užauginot?“, „Už kiek rublių tėvai gali nusipirkti vaikų meilę?“

 

„Perskeltas dangus“

 

Kito bubniados filmo „Nesėtų rugių žydėjimas“ jaunoji herojė Deimantė – ją vėl vaidina mylima M. Gied­rio aktorė I. Kilšauskaitė – savo tėvams kauniečiams rėžia: „Vemt mane verčia jūsų saldus gyvenimas.“ Miestietiškose šeimose atskirtis įsišaknijusi giliau – Deimantės tėvai įsitaisę beveik poniškai su palmėmis, nors ir darbininkų klasės atstovas Petrušonis važinėja zaporožiečiu ir turi švarų standartinį butuką chruščiovkėje. Keista, bet ir čionai norisi išskirti epizodinius, bet nenublankusius moteriškus personažus: Elvyros Žebertavičiūtės namie deficitais besidabinančią ponią Rumšienę; Henrikos Hokušaitės nuoširdžią ir priekabią Petrušonienę; minutės epizode ryškiai suspindusią Eugenijos Pleškytės kadaise su vaiku pamestą Eleną. Kažkodėl jos tikresnės nei Donato Banionio, Vytauto Tomkaus, Antano Gabrėno vaidinami brandaus socializmo veikėjai ar Rimanto Bagdzevičiaus, Vido Petkevičiaus nesusitupėjęs jaunimas. Atrodo, tie visi vyrai ir klausia, ir atsako kvailai (ypač D. Banionio nežiniukas tėtukas), o moterys, kur tik apsisuka, ką beapsirengia (netgi marškinius su plačiai atverstomis, smailomis apykak­lėmis), vis tiek yra savo natūralioje vietoje.

Režisierius mėgina sumontuoti jau miestietiškai modernų pasakojimą – sparčiai, bet negrabiai keičia laiką ir vietą. Filmo titrai gula ant besiraitančio gimnastės kūno, naktiniame bare kankaną šoka moisejeviškos merginos. Tėvų ir vaikų, senų ir naujų porų problemėlės dėliojamos kaip pasjansas, o vietoj ano Sibiro puse lūpų įterpiama Petrušonio sūnaus, benkarto kalinio, istorija. Reikia kantrybės šitam nerangiam dabartinio televizinio serialo pirmtakui (daug natūralesnės žanriškai giminiškos Henriko Šablevičiaus „Mažos mūsų nuodėmės“). „Rugius“ gelbsi operatoriaus J. Tomaševičiaus dėmesingi stambūs planai, kurie savaime, tarsi slapta augina psichologinę įtampą – kinas stabtelėjęs prie tokio portreto sukuria gylį, kurio kol kas nerandame TV produkcijoje.

Po dešimties metų M. Giedrys darsyk grįš prie savo mylimo V. Bubnio kūrybos ir Rusijos centrinės televizijos užsakymu sukurs dviejų serijų filmą „Parodų rūmai“ (su Vladu Bagdonu ir Andriumi Mamontovu, pagal romaną „Kvietimas“), nuskendusį svetimuose archyvuose.

 

„Nesėtų rugių žydėjimas“

 

Tačiau daugiausia kino ir V. Bubnio apysakos „Arberonas“ dvasios, žinoma, išlieka Algirdo Aramino „Mažoje išpažintyje“. Kad ir kaip suksi, tai yra vingiuoto likimo režisieriaus nuopelnas ir paslaptis. Kino studijos vadai – garbė jiems! – pastebėję išskirtinį autorinį operatoriaus Algirdo žvilgsnį į pasaulį per objektyvą, įstūmė jį į režisūrą, nors tai anuomet paprastam mirtingajam be specialių mokslų buvo nepasiekiama. Ir jis sukūrė kelis jautrius „sidabrinius“ filmus, kuriuose iš esmės nieko, be sunkiai perduodamos vidinės žmogaus būsenos, nėra (ypač tai ryšku jūrinėse „Surask mane“ novelėse) – deja, per antrąjį etapą siužetinis kinas A. Araminui jau nebesusirišdavo nei į kiną, nei į siužetą.

„Išpažintį“ šiandien dauguma žiūrovų, atrodo, moka atmintinai. Mato tėvo ir sūnaus Gedimino ir Andriaus Karkų vaidybos teatriškumą ir mėgėjiškumą, bet tai netrukdo. Pirmąkart žiūrintis turbūt ne iš karto susivokia, kokį ten Tėvas, uolus Klaipėdos uosto inžinierius, bunkerį vis mini, o Sūnus ironizuoja: „A, sena tavo pasaka – kai mes su Petru bunkery sėdėjom...“ Mokyklos epizode su dviem mokytojom, kurias tiesiog svaiginančiai vaidina Monika Mironaitė ir Vaiva Mainelytė, pastaroji taip pat pasako sustabdančią mintį: „Kaip galima iš anketų spręsti apie vaikų pasaulėžiūrą ir netgi procentus išvesti?“ Na, ir, žinoma, amžinasis Vytautas Kernagis, tuomet dar tik studentas, tik prasikalantis kelių aršių dainų atlikėjas, su kurio herojumi Benu labiausiai galima sieti šio filmo gimimo metus ir tai, kas iš tikrųjų atsitiko po metų viename Kauno skvere.

Sūnus kartais pagauna save, kad jau įstengia matyti įkyrėjusį pamokslais Tėvą ir jį paliekančią, bet mylimą Motiną (akt. Rūta Staliliūnaitė) iš šono. Netgi save pagaliau pamato, nes pagaliau subrendo. Ir ši būsena sukuriama ne prikišamai – paliekant kūrybinės erdvės žiūrovo vaizduotei. O tai gero kino bruožas.

 

„Maža išpažintis“