Jūratė Visockaitė. Restauracija: „Naktys be nakvynės“, 1966; „Kai aš mažas buvau“, 1968

Režisierių Algirdą Araminą (1931–1999) pagal jo vieno filmo pavadinimą turbūt galima vadinti laimingu laimės neradusiu. Laimingas Algirdas galbūt turėjo būti pirmoje kūrybinio kelio pusėje, kai sovietinėje Lietuvoje, taip sakant, iš nieko tapo viskuo.

Dirbo kino studijoje operatoriaus asistentu (vien tik fizinis darbas), šiaip taip pabaigė vakarinę vidurinę mokyklą, savarankiškai su kamera išplaukė į tolimas jūras, norėdamas įrodyti kolegoms, kad yra pajėgus sugauti savo hemingvėjišką žuvį (dok. filmas „Aš – Rambynas“), su Robertu Verba filmavo „Svetimus“, o Vytautui Žalakevičiui užmetus aštrią akį į šitą filmą su puikiais antiherojų portretais gavo ir pagrindinio operatoriaus darbą etapiniame lietuvių filme „Vienos dienos kronika“.

To meto LKS operatorius buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Du profai iš VGIK’o – Jonas Gricius (dirbo dar ir „Lenfilme“) ir Donatas Pečiūra – bei toks pats kaip ir Algirdas prisiekęs kinui savamokslis Algimantas Mockus.

„Vienos dienos kroniką“ A. Araminas nufilmuoja taip, kad jam leidžiama pasvajoti apie režisūrą. Netrukus 35 metų ambicingas fantazuotojas gauna filmo apie poe­tą Vytautą Montvilą „Naktys be nakvynės“ scenarijų.

Taigi, A. Araminas, atėjęs į LKS tiesiog iš gatvės, per dešimt­metį pasiekia profesinę kulminaciją. Po V. Mont­vilos biografijos kuria dilogiją apie jauną žmogų, nusistovėjusios socializmo epochos neherojų, dar mažą žmogų – „Kai aš mažas buvau“ ir „Maža išpažintis“. Pastaroji pasirodė 1971 m., kurie dabar mums siejasi su Romu Kalanta, tačiau nieko, apeliuojančio į šiandienio filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ karingąjį patosą, A. Aramino kūriniuose nerasime. Nepasitenkinimas aplinka išreiškiamas gerokai subtiliau. Paradoksalu, bet tuometė cenzūra meno gamyboje išspaudžia daugiau meno nei nūdienė laisvė be apribojimų. Be to, sudėtingesnę Ezopo kalbą vartoję filmai buvo skiriami protingam žiūrovui – kitaip nei dabartiniai, supaprastinti, skirti mišriam ar neišsilavinusiam. Gal todėl, kad tie, kurie dabar filmuoja, yra tinkamai nepasiruošę, lengvai prasiskynę kelią į kiną ir net atėję iš gatvės? Anksčiau tokie kaip Algirdas, ne išrinktieji, o pašauktieji, buvo išimtis, dabar – taisyklė.

Laimingasis Algirdo etapas pasibaigia taip pat staiga, kaip ir prasidėjo: ko tik jis imasi, viskas ištežę, labiau ar mažiau dirbtina („Laimingas laimės neradęs“, „Ilga kelionė prie jūros“, „Pasigailėk mūsų“, „And­rius“). Intuicija, muzikalumas, jautrumas nepadeda ir susidraugavus su Violeta Palčinskaite, nes jos scenarinė idilija – ne visai jo stichija. Impulsyvus, kaprizingas menininkas gali dirbti tik su jį kabinančia medžiaga. 1983 m. režisierius pasitraukia į televiziją.

Čia sustosiu ties pačiais pirmaisiais, visai užmirštais A. Aramino filmais „Naktys be nakvynės“ ir „Kai aš mažas buvau“.

Režisūrinį debiutą nemokančiam apsieiti su aktoriais Algirdui tikrąja tų žodžių prasme prieš kamerą suvaidinti padeda aktorius ir režisierius Gediminas Karka. Ir kiti miltiniečiai, iš Panevėžio dramos mokyklos griebiami kino tiesiog urmu, savaime diegia kokybišką teatrinę vaidybą ekrane – taigi, jei kas nors mūsų kine vis dar įžiūri perdėtą teatrinį išraiškingumą, labiausiai dėl to kaltas lieka Juozas Miltinis (kaip tikras prancūzų mokyklos sūnus, irgi mėgęs pasifilmuoti).

Scenarijų apie mūsų majakovskišką poetą parašė rusų žurnalistas Vladimiras Ognevas, vėliau Maskvoje nuotykių serijoje jaunimui išleidęs ir knygą „Легенда о Монтвиле, или памятник неизвестному поэту“ („Legenda apie Montvilą, arba Paminklas nežinomam poetui“, 1967). Viena vertus, V. Montvila (1902–1941) buvo užkietėjęs kairuolis, antra vertus, iki galo neištirti jo gyvenimo faktai byloja, kad jis prasidėjus karui kažkodėl nebėgo su kitais į Rusiją ir gestapo buvo sušaudytas. Schematiškai išeina, kad V. Montvila – tinkamas herojus užimti lietuviško F. G. Lorcos vietą. Kol kas smarkiai juodus ir baltus atsijojančioje Lietuvoje to būti negali, tačiau gerai, kad egzistuoja štai toks bent kokį nors požiūrį išsaugantis filmas. Ne politizuotas, o poetizuotas individualisto portretas. Dėl neaiškios herojaus traktuotės jis buvo kritikuotas ir prieš 50 metų, dėl to paties nereabilituojamas ir šiandien.

Filme, pavadintame pagal poeto pirmąją knygelę, aktorius Stasys Petronaitis melancholišku balsu perskaito tas amžiams (?) poetą kompromituojančias eilutes: „Ateina genijai ir vėl išnyksta / Atėjo Leninas visiems laikams.“ Tačiau jos greitai apeinamos kitokių: „Širdy tau pilį aukštą, šviesią pastačiau“, „Kai aš numirsiu, neuždarykit balkono.“ Kietakaktį, su niekuo nesutariantį S. Petronaičio herojų gerai papildo jo aplinka: Stasio Kosmausko lietuviškomis raudomis besižavintis gestapo viršininkas, Algimanto Masiulio prisitaikėlis žurnalistas Mečys, J. Miltinio krikščionių-demokratų partijos tūzas Yla, siunčiantis poetą į Paryžių, Dalios Melėnaitės pasiklydusi Milda, Rimgaudo Karvelio žydas leidėjas. Jie sodriai nutapo tuometę Kauno publiką – įsimena raiškūs balsai ir veidai, tiki, kad besiformuojanti Laikinosios sostinės inteligentija tuomet taip, kaip J. Miltinis mokė, ir šnekėjo, rengėsi, lėtai diena po dienos gyveno.

Gaila, kad plonesnei meilės, o ir poezijos linijai kažin ko pritrūko. Kaip filme gerdamas kavą Yla sako poetui iš liaudies: „Intelekto stoka. Lavintis reikia. Ką jūs skaitot?“

 

/ / /

„Kai aš mažas buvau“ praslinko ekranais be furoro, kaip „Maža išpažintis“, kurią ir vėlesniais dešimtmečiais be perstojo garsino Vytauto Kernagio persona ir dainos. Tačiau jis, lyginant su antruoju dilogijos filmu, turi privalumų. „Kai aš mažas buvau“ kuriamas stipriai neprisirišant prie esto Mati Unto apsakymo „Lik sveikas, rudas katine“, taip kaip ekranizuojant kultinę Vytauto Bubnio knygą „Arberonas“. Užtat estiškoje istorijoje mažiau literatūros, daugiau kino, operatoriui Donatui Pečiūrai daugiau vietos kadrams su to laiko aura, su Vilniaus troleibusais, senamiesčiu, Basanavičiaus gatve ir prancūziško tipažo vaikinuku Tomu (moksleivis Linas Kriščiūnas, vėliau tapęs kino dailininku).
Tomo teta (save pačią vaidinanti mokytoja Elena Remišauskienė), auklėjanti jį pagal smetonišką madą ir užsimenanti apie savo drovią meilę, sako: „Jums tai dabar atrodo juokinga. Bet tai buvo mūsų gyvenimas.“ O šita tuomet moderni istorija – kai Tomas buvo mažas – dabartiniams abiturientams juokinga? 1968-ieji toli nuo 2018-ųjų?

Režisierius intuityvų filmą paremia kasdienėmis realijomis, maloniomis akiai laiko detalėmis. Bronius Babkauskas suvaidina atsitiktinį naivų Parodų rūmų (ŠMC) lankytoją iš kaimo, už kurį ir šiandien jį galima būtų premijuoti „Oskaru“ antraeilio vaidmens kategorijoje. G. Karkos mokytojas, pagirtas praktikančių, paspartina žingsnį ir ištiesina pečius. Elenos Savukynaitės mimanso aktorė Gina, užverdama namų duris, akimirksniu keičia veido su kauke mimiką. Su bend­raklasėmis prabėgantį į A. Vienuolio vidurinę Tomo geriausią draugą kažkas pašaukia „Kernagi!“ ir, pasirodo, tai jis ir yra – irgi mažas, 17-metis Vytautas Kernagis, matyt, jau tuomet užsirekomendavęs kaip klasės garsenybė. Bukinistas be gailesčio braukia brangius įrašus pirmuose puslapiuose ir konstatuoja Tomui: „Tai visa jūsų biografija.“ J. Miltinio žirgyno prižiūrėtojo (laukų filosofą dėl neaiškios priežasties įgarsino kažkuris kitas aktorius, ir dabar tai verčia nepadoriai kikenti), kaip ir kitos to laiko garsenybės –­ skulptoriaus Teodoro Valaičio dailininko-suvedžiotojo – portretai nebe tokie konkretūs, tarsi išplaukę iš režisieriaus vizijų čiuožiant vandens slidėmis ar laidant aitvarus.

Vis dėlto retai tuomet ekrane identifikuojamą miesto gyvenimą – ne pokario ar kaimo – A. Araminas atspindi nuoširdžiai ir įtikinamai. Tomas ir Eglė (aktorinio studentė Julija Kavaliauskaitė) per intymų pasimatymą merginos namuose rodo ir vaidina tuometį „tylųjį modernizmą“. Staliukas, nutįsę šviestuvai, bariukas su veidrodžiu, muzika. Porelės apranga –­ balta trikotažinė suknelė, balti marškiniai ir kaklaraištis – dabartinėms porelėms sukels gardaus juoko, bet po kokio dešimtmečio, madoms prasisukus, jis gali ir nutilti. Jaunuoliai, kaip jiems ir priklauso, eina į prospekto kavinę „Svajonė“, muziejinėje Katedroje klausosi S. Sondeckio ir V. Noreikos „Ave Maria“ – o kur daugiau nueisi, pagaliau gal geriau čionai aiškintis santykius nei per kokį estradinį koncertą Sporto rūmuose? Televizoriuje, rusiškoje politinėje laidoje su atitinkamu moralizuojančiu komentaru, Tomas ir Kernagis godžiai gaudo užsienio viešnamio kadrus – vėl keista ir juokinga? Dabar tokie kadrai televizoriuje spindi kasdien.

Net ne siužetas, o tas antras planas darysis vis įdomesnis, taps vertingu gyvu kinematografiniu paveldu.


Iš 3656 žurnalo (2018-05-01 10:09:55)
Draugai