Jūratė Visockaitė. Restauracija: „Niekas nenorėjo mirti“, 1965

Šis Vytauto Žalakevičiaus (1930–1996) filmas iki šiol gyvas ir kursto aistras. Liepos 6-ąją parodytas per na­cionalinę televiziją sulaukė budrių skambučių ir tuoj pat privertė jos vadus atsižegnoti, viešai atsiprašinėti, kad buvo neapgalvotai įtrauktas į programą. Kažkas panašaus įvyko ir 2013 m. po TV seanso Sausio 13-osios išvakarėse. Ir dar įvyks, nes neturime nieko meniškai įspūdingesnio, nes mūsų politinė kultūra nenusistovėjusi, nebrandi, kvailai verčianti paminklus ir skandinanti tai, kas nepaskandinama, – savo istoriją.

Ką filme šiandien mato žiūrovas – ne radikalas, ne kraštutinis patriotas ar, atvirkščiai, apolitiškas meno snobas, o tiesiog vidutinis statistinis, na, tokiu nekaltu žvilgsniu?

Pokarinės tematikos vesternas sumontuotas taip, kad nūdieniams klipų virtuozams akys išsprogsta. Scenarijuje, jeigu ieškosi su lupa, gali aptikti logikos klaidelių. Štai centrinio mūšio malūne intriga pradeda megztis dar valdyboje per naujo pirmininko Vaitkaus ir vyriausiojo sūnaus Broniaus gudrų pokalbį, kurio klausosi pasislėpęs Apuokas: Vaitkus, palieptas Apuoko, sako: sergu, negaliu, vežkit miltus jūs visi keturi. Ir Bronius kažkaip jau pernelyg staigiai su tuo sutinka: okay, mes darysim pasalą!.. Ona, Vaitkaus mylimoji, yra ir Lietuvos karininko Aitvaro / švento Juozapo žmona, ji taip šioje istorijoje užregistruota, jos praeityje kažin koks Rytprūsiuose dingęs pirmas vyras, hm, nors tai keista kaime, kur visi visus pažįsta kaip nuluptus: „Iš kur čia atsirado šventas Juozapas?“ – klausia Onos Vaitkus, gulinėjantis su ja atvirai netoli to Juozapo.

 

 

Epizode, kurį sąlyginai galima pavadinti „Apie ką tylite, vyrai?“, Bronius beveik jėga išdalina šautuvus kaimiečiams – tuomet išeina, kad jie ir padėjo keliems broliams (vienas uždarytas klėtyje) ir milicininkams susidoroti su organizuotai kaimą užpuolusiais miškiniais, kuriems vadovauja jau uniforma apsivilkęs Aitvaras (sunkvežimis su kariuomene dar tik pakeliui)?

Lyrinėse scenose, kurias V. Žalakevičius visada darys talentingai, užstringa jauniausio brolio Jono ir jo seniai nužiūrėtos Aldonos liapsusas: jųdviejų finalinis atsisveikinimas vos ne paspaudžiant rankas – deja, tu myli vyriausiąjį brolį Bronių, tai ką gi... Bet simfoniškai grojančiame filme tokie nelygumai beveik nepastebimi.

O nelemtieji herojai? Gerieji ir blogieji, nūnai apsisukę 180 laipsnių? Nors autorius, mano galva, jų į tokią nepatogią padėtį nė nestūmė. Priešingai, jis padarė tais laikais tiesiog antitarybinį filmą. O tuomečiai chruščiovinio atlydžio cenzoriai, įsukti šaunaus, beveik amerikietiško vesterno, jį praleido į ekraną.

Filme tarsi juokais užduodamas politinis klausimas: „Tu su kuo – su lietuviais ar su sovietais?“ Atsakymas į jį: „Aš su savo boba.“ Na, įsivaizduokime, jeigu dabar kuriame nors naujame patriotiniame / propagandiniame filme būtų atitinkamai paklausta: „Tu su kuo – su lietuviais ar su Putinu?“, ar išdrįstų menininkas panašiai juokauti, o ne kaip užsuktas tvirtinti, kad jis tikrai ne su Putinu.

Taigi banditai / miškiniai / partizanai.

Laimono Noreikos Aitvaras šypsosi švelniai, inteligentiškai, mūšio pabaigoje kaip supermenas įšoka į milicininkų sunkvežimį ir bedasi į daržinę, kurioje jį ir užklumpa mirtis su sakralia fraze lūpose: „Nežinai, koks skausmas.“ Jam skirta tik viena „negraži“ scena (jos reikėjo humoristiniam Marcinkaus charakteriui užraukti), kai kovojantis Aitvaras kažkodėl ramiai užeina pas Marcinkaus žmoną paklausti, kur slepiasi vyras (anas guli po lova) ir koja spaudžia jos ranką – įbėgęs bevardis miškinis (akt. Juozas Rygertas) ruošis ją prievartauti („Na, ką tu turi pasakyti?“) ir bus apsireiškusio Marcinkaus kumščiais užplumpintas. Aitvaras, be viso kito, dar sugeba ir artikuliuotai atsakyti į Broniaus klausimą, ko gi siekia: „Gal tikisi, kad dainas apie jį dainuos. Gal kito kelio nemato.“ Beje, mirštantis partizanų vadas parodomas ne tik prasmengantis šiene, bet ir – trumpą akimirksnį – kaip saugumo fotodokumentuose, sustingęs iš priekio ir profiliu. Po pirmos filmo peržiūros LKP CK narys Genrikas Zimanas liepė filmą dėti ant lentynos, nes „Noreikos Aitvaras tiesiog simpatiškiausias herojus“.

Nemaloniausias banditas / partizanas yra Lokių tėvą pirmininką iš nugaros nušovęs Apuokas. Jam juk ir duotas ne lietuvių mitologinio aitvaro, o bejausmio apuoko vardas. Vytauto Tomkaus puikiai vaidinamą herojų galima pastatyti lygiomis šalia keturių brolių – ypač šalia karštakošio Donato. Jiedu juk ir žus tą pačią minutę. Apuokas ne mažiau stiprus ir bebaimis, jis visoks – nuolat šaiposi, prieš staiga nukreiptą šautuvą klumpa ant kelių ir meldžiasi, užspaudžia gerklę prabėgančiam berniukui su baltu triušiu.

Dar epizoduose šmėsteli miškinių tarpininkas malūnininkas, kuris turbūt bus vėliau išvežtas Sibiran; mažas ir slidus bevardis Marcinkaus antrininkas, bučiuojantis rankas, meluojantis kur pasisukdamas ir „miškiniams pats lašinius išnešantis“, anot persimetėlio ir tragiškiausios, šekspyriškos filmo figūros, nebylio batsiuvio sūnaus Vaitkaus.

Visi likusieji filme – gyventi norintys apsidraudėliai, kareiviai, partiniai, stribai.

Donato Banionio prieš pusę amžiaus sukurtas dvipusis herojus nė kiek nenublukęs, iki šiol per jo žūtbūtinius pasirodymus kadre kūnu bėga šiurpulys. Manau, nėra lygaus vaidmens Vaitkui visame lietuvių kine. Vaitkus, prieš metus išėjęs iš miško pagal amnestiją, nes „tėvo pagailo“, iškart, nei mums, nei jam neleidžiant atsikvėpti, griebiamas ir mušamas įsiutusio Donato, jam duodamos trys dienos išaiškinti žudiką; finale, tokiame pat kaip įžanginis kadras su tėvu, jis nušaunamas, kai paskubomis rašo: „Norėjau būti savas.“ Viens du įšventintas į mirtininko pirmininko kėdę, kadangi „savo žmones reikia saugoti“, „per metus penkis nupylė – menkos baikos“, Vaitkus atgyja, pirmą darbo dieną apsivelka baltus marškinius ir su visais sveikinasi, nors iš pradžių niekas jo nė nepastebi; „Visą gyvenimą aš šito norėjau“, – prisipažįsta jis Onai, kuri iš visų vyrų išsirinko būtent jį, daugiausia iškentėjusį. Tik nebylio ženklais su pasauliu galėjo susikalbėti ir jo tėvas, ir jis pats: gavęs įgaliojimus ir paliktas vienas valdyboje su kreivai (!) kabančiu LTSR herbu D. Banionio herojus žaibiškai žegnojasi, o gal rodo užspeisto žmogaus ženklą; pro jo namų langą žiūrime į išvykstančiuosius iš besibaigiančio filmo „Niekas nenorėjo mirti“ (operatorius Jonas Gricius, tik ką nufilmavęs „Hamletą“).

Keturi broliai Lokiai. Estų aktoriaus Bruno Ojos Bronius kariavęs, matyt, 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, ligoninėje per mankštą „mokosi lenkti nugarą“; jis nuolat ieško kontakto su miškiniais, su kaimiečiais, su broliais, kuriems dabar yra vietoj tėvo, o nušovęs Aitvarą ir pagaliau atsisėdęs prie stulpo trumpam apkursta. Bronius Lokys, pasakodamas Aldonai, kur jį sužeidė, ir ištaria garsiuosius filmo pavadinimo žodžius – jie pirmiausia skirti... vokiečiams, kurie prie Rygos 1944 m. pavasarį stovėjo nugara į jūrą ir nenorėjo mirti.

Algimanto Masiulio mokytojas – epizodiškiausias, mažiausiai individualizuotas Mykolas Lokys, nutraukęs pamokas, irgi privalo imtis šautuvo. Vėliau atvirai kovojantis neparodomas, jam tik akiniai krenta, o budėdamas naktį mėgina susidėlioti galvoje klasių kovą ir nubausti Donatą už savivaliavimą.

Regimanto Adomaičio ugninis Donatas Lokys iki filmo užuomazgos dirbo tilto statybose – panašiai kaip tarybinio kultinio filmo „Komunistas“ pagrindinis veikėjas. Jis lekia kaip tankas, muša Vaitkų („Visus iššaudysiu – gimines ir negimines, akis už akį!“); kur bepraeidamas spaudžia Aldoną („Komjaunimo ženklelį prisisegei ant tokios iškilios vietos?“ – „O ką, ponas, patartum – trispalvę?“); įspėja Vaitkų, kad saugotųsi; žūsta rodydamas špygą jam į krūtinę šaunančiam Apuokui.

Juozo Budraičio jaunėlis Jonas Lokys kūkčioja kampe po jam siaubingo susišaudymo malūne, tačiau traukiamas bendros srovės žengia taip pat, kaip jo stipresni broliai: su Donatu puola pro vartus mušti Vaitkaus, žirglioja per ištiestas džiovinti drobes.

Antano Šurnos suvaidintas apylinkės partinis sekretorius kažkodėl neturi tikrinio vardo, nors yra svarbus veikėjas. Jis – bendrinis, tas, kuris važinėja iš vietos į vietą ir nurodinėja, kiek milicininkų ten ar ten palikti. Sekretorius neprileidžiamas tiesiogiai nė prie vieno gero ar blogo veiksmo. Jis neįgalus – vienarankis, nešiojasi pypkę, kurią paliko nušautas senis Lokys. Aiškėja, kad per karą su vokiečiais jis partizanavo, gal net tuose pačiuose miškuose.

 

Kadras iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“
Kadras iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“

 

Pagaliau publikos mylimiausias, sodriai Broniaus Babkausko suvaidintas Marcinkus (jis „per karą padėjo partizanams“ – ir tai gerai žino sekretorius). Nežinia, kuriai herojų grupei Marcinkų priskirti, turbūt lietuviškai masinei – tarpinei, kuri galynėjasi su egzistenciniu klausimu „Art man ar neart?“ ir atsakymu „Nusišikt man ant tamstos šautuvo“. Tautinį lankstų charakterį atspindi ir kita Marcinkaus frazė: „Ko reikėtų, kad pasakyčiau.“

Moteris, kurias vaidina Danguolė Baukaitė (Aldona), Vija Artmanė (Ona), Regina Zdanavičiūtė (Marcinkienė), Eugenija Šulgaitė (Lokienė), galima sulieti į vieną lietuvės paveikslą – mergina, mylimoji, žmona, motina. Nes, anot Aitvaro (ir filmo autoriaus), „ne moterų reikalas politika“. Lietuvių tarybinio kino moterys, taip sakant, dar buvo politiškai nesubrendusios. Naujos mūsų naujojo 30-mečio moterys savo pasaulėžiūrą mėgina reikšti atviriau, bet nesėkmingai, itin vulgariai („Emilija iš Laisvės alėjos“).

Akyloji lenkų kritika, nebijanti taip, kaip mes, garbinti savų panašios temos ankstyvojo A. Wajdos filmų su susitepusiais herojais, apie V. Žalakevičiaus filmą rašė: „Jis atvėrė paslaptingą sakralinę erdvę (...). Bet kuriuo atveju jo ypatinga sugestija neturėjo nieko bendra su tuo, kas buvo rodoma tiesiogiai. (...) Buvo kažkas labiau visuotina, kažkas, kas iškyla virš laiko.“

Filmo įžanga su „tėvu, kurį užmušė“ (įvardijimas titruose) ir rūsčia Algimanto Apanavičiaus muzika skamba kaip uvertiūra: prie Lokio, ištempto į lauką, atbėga motina Lokienė su ilga drobine marška, ne puola ant krūtinės, bet gulasi vaizdingai lygiagrečiai; sūnus Jonas, dar nemokantis priimti skausmo, bėga ratu ir tolyn, jis, kaip ir motina, basas. Paveikslas tarsi iš operos, tarsi iš baleto... Filmo pabaigoje jau trečią kartą į kadrą įkeliama su medžiais susiliejanti Rūpintojėlio „dekoracija“. Tarsi baladėje ar raudoje (liaudies dainos filme skamba net kelios).

Šiandien, laiko spiralei apėjus lanku ir vėl nepasistūmėjus į priekį, būtų įdomi šalta semiotinė klasikinio kūrinio analizė. Juk šitos mūsų tragedijos vieta, kaip kadaise sakė kino kritikas Saulius Macaitis, anaiptol ne Grūto parke.

Draugai