Jūratė Visockaitė. Restauracija: „Riešutų duona“, 1977

Teatro režisierė Dalia Tamulevičiūtė – viena svarbiausių moterų XX a. lietuvių teatre. Svarbi ne tik dėl darbų, kuriuos pati sukūrė, bet ir dėl žmonių, kurie jos dėka atėjo ir taip pat daug padarė. Inicijuoti kūrybai, užauginti ir net užleisti vietą kitam – nedaug kas gali pasigirti tokiu talentu. 1976–1978 m. Dalia Vilniaus jaunimo teatre pastatė keturias Sauliaus Šaltenio pjeses: „Škac, mirtie, visados škac“, „Ugnies medžioklė su varovais“ (su Leonidu Jacinevičiumi), „Komunarų gatvė“ (su Sigitu Geda), „Jasonas“. Tais brežneviniais tvarkingai suliniuotais metais vidumi laisvos režisierės intonacija scenoje sujudino didelius vandenis.

Arūnas Žebriūnas po savo, sakyčiau, kiek koncertinės „Velnio nuotakos“ (1974) furoro ėjo toliau ta pačia linkme ir jaunojo Viačeslavo Ganelino „džiazą“ mėgino sulieti su tuo metu literatūroje genialiai džiazavusio S. Šaltenio raštais. Norėjo vėl statyti švarų ganelinišką miuziklą, bet teko surimtėti – ir išėjo dar geriau. Spektaklis „Škac, mirtie, visados škac“ netgi su keliais tais pačiais aktoriais – purptelėjo nuo scenos ir persikėlė į ekraną – stebuklas, kaip visiškai originalus kūrinys! Scenoje simbolinė aktorės didelėmis akimis – Irenos Kriauzaitės – Karvė kine tapo realia, dėl senos kaimynų nesantaikos nušaunama karve, tačiau poetinių epizodų į filmą vis tiek pasisekė įmontuoti (antikvarinis laikrodis, mirštančio senelio leidžiamas į šulinį ir jo bėgimas į dangų-lėktuvą; „nekaltai pradėto“ Peliūkščio atsiradimas iš dangaus).

Muzikos „Riešutų duonoje“ sumažėjo – ji virto muzikaliai improvizuojama ir vaidinama lyrine komedija. Kritikai, žinodami potekstes, filmą anksčiau mėgino vadinti tragikomedija. Bet šiandien žiūrint paknopstomis lekiančią žavingą istoriją, tragiški istoriniai ar draminiai momentai yra visai nuskendę. Tuometė Maskvos cenzūra nepraleido net lietuvių ir lenkų amžinojo konflikto užuominų. Sceną, kurioje pagrindinė herojė – jos didenybė karvė – svetimame kieme griūna ir miršta, o fone kažin ką lenkiško trenkia pučiamųjų ansambliukas (įdomu ką – ar tik ne garsųjį maršą?), teko užtušuoti, kaip turbūt ir kitas „politines“ detales. Nors dabar atrodo, kad filmas, nukrypęs vien į lietuviškas Romeo ir Džuljetos pievas, ne taip jau ir nukentėjo, kad režisierius meist­riškai išsisuko ir ribotame plote. Tiesa, krapštydama filmą po gabaliuką, vis tiek gali atrasti „špilkų“ ir tyliai sau pakikenti (Kaminskų namo prieangį remia dvi medinės poniškos kolonos, o greta styro paliktas sudžiūvęs medis; su lakūnu trumpam pranykstančią Kaminskienę gal irgi galima priskirti žavingųjų lenkių tipui). Penkių minučių įžanga su visa priešistore labai jau suveržta, bet kol kas (taip sakant, neišsekus šalių konfliktui...) yra išskaitoma, nors nežinia, kaip ji atrodys dar po pusamžio.

 

„Riešutų duona“
„Riešutų duona“

 

Šalteniško ir žebriūniško retro kino sėkmė – ne vien jaunos, bet ir senos meilės išbandymai. Tarp obelų (akimirksniui ant jų šakų pasirodo ir apelsinai, bet jie nelabai pasiteisina) pririštame hamake užmiega prisigastroliavęs muzikantas Šatas (akt. Saulius Sipaitis), o Šatienė (akt. Doloresa Kazragytė), jį palikdama, nesidrasko ir nepyksta, tik visų gailisi – truputį vėliau į tą patį hamaką susėda ir jaunikliai. Smarkūs Kaminskai (akt. Regina Arbačiauskaitė ir Antanas Šurna) irgi nepasiženklina kruvinom šekspyriškom aistrom – jiedu, užsivėrę langines, kažkaip tarpusavyje susitaria, ir jeigu čionai sukyla jausmai, tai tik iš nuobodulio, rutinos, iš to sustingusio 1953-iųjų gyvenimo, kuris slepiasi už kadro (Liukos ant slenksčio paliekamas Andrius apvilktas kareiviška miline). Platesni šeimos sanklodos horizontai, kalbėjimas puse lūpų suartina „Riešutų duoną“ su tuomečiu gruzinišku ir čekišku kinu, išlaiko jo gyvastį iki šiol.

Žinoma, šiandien filmui papildomo teigiamo krūvio suteikia Andrių ir Liuką vaidinanti aktorių pora: Algirdui Latėnui tuomet buvo 24-eri, Elvyrai Piškinaitei – 20... Filmuojant susipažinę ir ilgus metus kartu išgyvenę, savo filmo tarsi nenorėję išduoti, jie patys tampa herojais. Tokių šiandieniame nebesustingusiame gyvenime kažkodėl turime ne tiek jau daug.

Draugai