Jūratė Visockaitė. Restauracija: „Sadūto tūto“, 1973; „Jo žmonos išpažintis“, 1983

Šiuose senuose lietuviškuose filmuose moterys yra svarbesnės nei vyrai arba lygios jiems. Jau vien tai – dabartinėmis feminizuotomis akimis žvelgiant – yra verta dėmesio, net jei tų filmų meninio virimo temperatūra ir nesukelia katarsio burbuliukų. Juk įdomu, kokia bent jau apytikriai buvo toji tarybinė moteris, apkalbant ją ne karikatūriškai, kaip dabar įprasta laisvojoje žiniasklaidoje, o kiek rimčiau – iš tuomečių vyrų ir neeilinių menininkų pozicijos. Abi dramos sukurtos pagal Vytauto Žalakevičiaus scenarijus, nufilmuotos operatoriaus Donato Pečiūros, sustyguotos režisieriaus Almanto Grikevičiaus.
Būtent tokie, nepompastiški, lokalūs, tarsi naminiai filmai gali vėl sugrąžinti į nuplaukusį amžiams laiką arba – jei esi jaunas ir šviežias žiūrovas – pasufleruoti kažką arčiau tiesos. Paradoksalu, tačiau to paties A. Grikevičiaus tarp čionai prisimenamų kamerinių filmų sukurtos didelės ir brangios istorinės dramos – „Sodybų tuštėjimo metas“ (1977) ir „Faktas“ (1981) – sukeltų gerokai daugiau priekaištų, nepatiklumo dėl istorinės ir meninės tiesos.
Filmas „Jo žmonos išpažintis“ šiandien daugumos žiūrovų būtų įvertintas pirmiausia dėl Rūtos Staliliūnaitės – prieš 7 metus mirusios mūsų brežnevinio laiko ir teatro divos. Plebėjiškam kinui nesisekė užmegzti santykių su šia scenos aristokrate – ji liko įamžinta keliuose „Mažos išpažinties“ epizoduose ir seriale „Turtuolis, vargšas“, kuriame, gavusi bjaurios Džordachų šeimos motinos vaidmenį, buvo priversta atsisakyti savo pakylėtosios amplua ir daug laimėjo. O vienintelis pagrindinis kine Irenos vaidmuo „Jo žmonos išpažintyje“ istorijai užfiksavo trafaretinę supersubtiliąją R. Staliliūnaitę. Dėl to, žinoma, pirmiausia kaltas režisierius, nesugebėjęs išlaisvinti aktorės iš jos įprastinių elegantiškų manierų ir dailių šypsenų: Irena indus plauna kempinę laikydama pirštų galais; dukrą bučiuoja atsargiai prisiliesdama; greta meilužio sėdi ir stovi nusisukusi; tik nuosavo vyro ir besideginančių draugių akivaizdoje šiek tiek apsinuogina; ak, pagaliau ir su meilužiu vieną sykį po medžio šakomis apsikabina ir pasibučiuoja. Pora nemoka / nepageidauja melodramoje vaidinti atviresnės meilės (galbūt tokia sutartis su aktore?). Ar čia toks platoniškas autorių sumanymas?

„Jo žmonos išpažintis“

Po daugelio metų TV laidoje „Kine kaip kine“ D. Pečiūra prisipažino, kad „jie suklydo – Staliliūnaitė ir Filatovas visai nesiderina“. V. Žalakevičius mat filmui suplanavo plačią Rusijos auditoriją ir pakvietė tuometį seksualiausią TSRS ekrano vyrą – Leonidą Filatovą (kurį neseksualiai griausmingai įgarsino Vytautas Kernagis), bet šitas racionalios ledi ir atviro nervo mačo suporavimas neatnešė net ir švelnaus skonio vaisių. Kontakto nėra. Merginimo periodu netiki, telefoniniai pokalbiai su gundančiais Irutės šnabždesiais „labai, labai, labai...“ nestumia į glėbį, nekelia pavojaus.
Mėgini teisinti tokį sumanymą: štai kokie nebanalūs santykiai – ir kuriasi jie grynai iš nuobodulio, ir vienam, ir kitam herojui norisi atradimų ne tik moksle, bet ir asmeniniame gyvenime.
Tačiau tuomet ir scenaristui, ir režisieriui trūksta kertinio akmens atskleidžiant tos nuobodulio visuomenės gylį. Rutina, nieko neveikimo ir nejautimo intriga vyniojasi tuščiai, be akcentų. Deja, iki šiol mūsų literatūra bei menas tebevaizduoja, kad „ten ir tada“ – žmonių santykiuose – buvo absoliuti plokštuma, kasdieniai praradimai ir melancholija. Argi?
Užtat filme išlošia vyro ir žmonos linija. Prie R. Staliliūnaitės-žmonos „kaip vantos lapas“ prilipęs jos tolerantiškas vyras, kurį tiksliai išpiešia Juozas Budraitis. Šita pora tikrai susiderinusi, apie ją daug gali sužinoti ir tarp eilučių. Ko gero, tai tikrai tampa pavadinime deklaruojama jo, vyro, žmonos išpažintimi, nors šita pozicija – turbūt montuojant – supainiojama, neužtvirtinama.
Kita vertus, klausantis iki šiol kabinančių filmo dialogų, galima tik apgailestauti, kad talentingajam V. Žalakevičiui daug jėgų atėmė pats filmavimas, vadovavimas ir kt., o ne grynas rašymas, pasiruošimas ir kolegų inicijavimas kurti ir prasmingo, ir veiksmingo naratyvo lietuvišką kiną.
Juk „Jo žmonos išpažinties“ scenarijus (kaip ir ankstesnio, galima net teigti, per anksti parašyto ir ekranizuoto „Sadūto tūto“) galėtų tapti... šiuolaikinio, jau šio amžiaus kino pagrindu. Sekundei įsivaizduokime, kad tuos scenarijus ima ir realizuoja tokie šiandieniai režisieriai kaip Kristijonas Vildžiūnas ar Andrius Blaževičius! Arba, pavyzdžiui, Kristina Buožytė, pasukanti scenarinę prizmę vos vos į kitą – moterišką – pusę. Kaip dainuojama filme: sadūto tūto... Geri scenarijai, kaip ir geros pjesės, nesensta, tuo labiau jie pamokantys dabar, kai režisieriai pernelyg pasitiki savo jėgomis prieš kamerą.
Bet ir pats „Sadūto tūto“ nėra pasenęs kinas (apie „Jo žmonos išpažintį“ taip negalėčiau pasakyti) – be to, jis jau suskaitmenintas, suderintas su originalia „Gosfilmofondo“ kopija. Dabar belieka jį demonstruoti drauge su visa jungtine nacionaline produkcija kokioje nors kino centro „Skalvija“ antrojoje (Šimašiaus garbei pavadintoje) salėje...
Šis filmas – kol kas temiškai vienintelis, ryžęsis be išsisukinėjimų praverti duris į menininkų virtuvę. Režisierius A. Grikevičius vėliau bėdojo, kad „galutinis filmo variantas nėra mano filmas“, kad jo virtuvę meno vadovas bei scenaristas iškarpė. Deja, „filmai dega“, kas dabar atrinks, kuris iš jų būtų buvęs vertingesnis?
Siužetas čia minimalus, taip pat prislopintas. Du draugai dailininkai, kuriuos vaidina Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis, patogiose dirbtuvėse, kaip sako vieno jų žmona, „ieško savo nemirtingumo“. Povilas klausia Petro: „Kaip tau mano darbai? Juk matei bent reprodukcijas.“ Petras atsako: „Nesidomiu tavimi pastaruoju metu. Atleisk už atvirumą.“ Koks girdėtas, tebegajus menininkų tarpe prisipažinimas! „Tu negali paniekinti žmogaus net jį teisdamas, negali gąsdinti atominiu karu ir vėžiu, jei pats sėdi prie šiltos ugnies, o už lango ežerai. Jei tu turi darbą, kurį myli, privalai būt laimingas.“ V. Žalakevičius leidžia sau pasisakyti atviriau – dar atviriau bus jo autobiografiškame filme po dešimties metų „Atsiprašau“. Tai visai kitas šio meistro kūrybinis kelias, kurio jis nesuspėjo nueiti.
Filmo moterys su ypatinga meno reikšme vyro gyvenime konkuruoja vangiai. Dar tvyro patriarchatas. Toji žmona, kurią vaidina akinamai graži jau mūsų kino diva Eugenija Pleškytė, meną vadina žvėrimi ir „ieško kambario, kuriame stovi vyro lova, kambario, kuriame kuriamas menas“. Atrodo, dar vienas žingsnis, dar keletas dešimtmečių ir šita vyrui atsidavusi moteris ims ir... pati atsiduos menui. Tuo labiau kad 1973-iųjų filme herojai vyrai viename epizode surengia performansą (šito žodžio Lietuvoje dar nėra) „Žmogus tinkle“ ir skaudžiai susimauna.
„Sadūto tūto“ sumontuotas sparčiu tempu, raudoniems vėžiams, braškėms ir suknelėms lieka mažai sekundžių, reikia manyti, jausminės pauzės ir vizijos apie avariją purve nukeliavo į krepšį su juostos atliekomis, o į ekrano paviršių išplaukė gana racionalus ir negailestingas pasakojimas apie ne itin patrauklią menininko egzistenciją vešlios gamtos fone.
Filmas brangus ir dėl ekskliuzyvinių vaidmenų, kuriuos sukūrė Kipro Petrausko žmona Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, tėvas ir sūnus Bronius ir Aurimas Babkauskai.

„Sadūto tūto“


Iš 3660 žurnalo (2018-06-24 13:31:54)
Draugai