Juozas Baltušis (1909–1991) – populiariausias ir geriausias tarybinių laikų prozininkas, grožiniuose kūriniuose niekada nešlovinęs esamos valdžios, daręs tai tik publicistikoje. Nors asmeniškai jis labai domėjosi kinu (žmona aktorė Monika Mironaitė), anuomet ekranizuotos tik dvi novelės: „Mums nebereikia“ (filmas „Gyvieji didvyriai“, 1960) ir „Virto ąžuolai“.

Šiandien ypač malonu sulaukti žinios, kad J. Baltušio romanas „Sakmė apie Juzą“ karaliauja, išverstas į prancūzų kalbą. Tačiau nėra net minties, kad tėvynėje kas nors iš kinematografininkų imtųsi šio liaudies rašytojo tikrąja to žodžio prasme. Laisvojoje Lietuvoje kol kas jis politiškai nepopuliarus (nors galime įsivaizduoti, kokį anšlagą sukeltų Juza ekrane). Be to, ekranizacijos, ypač klasikos, mūsų šviežioje kultūroje nemadingos, nes juk reikia patiems režisieriams iš pradžių išsisakyti, ne visi nūdieniai režisieriai knygas ir skaito.

Kad ir ką manytum apie tas ekranizacijas, jos artimos kino prigimčiai vien todėl, kad pirštu parodo, koks svarbus kine scenarijus. Paprastai šalies filmografijoje susiformavusi atskira ekranizacijų skiltis (net jei ir ne paties aukščiausio lygio) įrodo tos šalies kinematografijos brandą ir kultūrą.

Mūsų kine – tarybiniame ir naujajame – principingu gimtosios literatūros ir kino riteriu galima pavadinti režisierių Gytį Lukšą. Nors jis visai neseniai paskutinis iš vyresniųjų kohortos buvo įvertintas Nacionaline premija už grynai nacionalinius darbus.

Žinoma, ne viskas taip paprasta. Ekranizacijos gyvastį, antrąjį gyvenimą ekrane turi pateisinti režisieriaus-skaitovo pozicija, taip pat, sakyčiau, tam filmui pastatyti nepagailėtos lėšos, nes turtingas antrasis planas čionai ypač svarbus.

Šiandien, po daugiau nei 4 dešimtmečių, peržiūrint G. Lukšo filmą „Virto ąžuolai“, akis klimpsta operatoriaus Algimanto Mockaus filmuotuose plačiaekraniuose kadruose. Ir ne tik todėl, kad iš spalvų spektro išbluko mėlyna, kad filmas, deja, tik pajuokaujant tapo rembrantiškesnis. Dėl techninės juostos kokybės nutamsėję „Ąžuolai“, manau, pernelyg kukliai nufilmuoti – uždaryti ir finansiškai, ir kūrybiškai neišplėtotoje erdvėje.

Bent man, senai rašytojo mylėtojai, sunku identifikuoti dramatiškas, tačiau šviesias, su humoru parašytas „Parduotas vasaras“. Šiaip ar taip, vaikystės prisiminimus, papasakotus pirmuoju asmeniu. Filme piemenukas yra nereikšminga figūra. Reikšmingiausia turbūt tapo per trijų brolių ir gudrios samdinės Kazytės charakterius išsakyta „buržuazinio kaimo kritika“.

„Lūpas Kazytė turėjo plonas, o kai šypsojosi, tai ir visai neturėjo lūpų, tiktai du tamsius brūkšniukus panosėje.“ Vaidmeniui išsirinkta aktorė Nijolė Lepeškaitė, atvirkščiai, – gražuolė, o broliai nuolat sukasi po ankštą trobą. Ypač trūksta baltušiškų skaidrių peizažų, o užsimezgęs konfliktas, atrodo, išskeltas iš degtuko, nes vyksta kažkur už kadro arba teatriškai sustumtame kadre su akivaizdžiais teatro aktoriais. Vėliau natūroje nufilmuotoje „sovietinių laikų kritikoje“ – filme „Vasara baigiasi rudenį“ – režisieriui pavyko atsikvėpti laisviau ir, anot jo, „reabilituoti tikrovę“ ne vien pagal savo pirštų antspaudus itin subtiliai moralizuojant.

Štai piemenukui smetoninėje Lietuvoje gaspadoriai įdeda didelę duonos riekę ir bryzą lašinių – jis gyvena puikiai. Tačiau kodėl jis susideda su Kazyte? Pirkios verandoje žvilga įstatyti spalvoti stiklai, viduje šmėkšteli pakabintas sodas: tėvai gaspadoriai kadaise gyveno šviesiau nei vaikai – kodėl? Dviejų vyresniųjų brolių charakteriai be jokios praeities, nesiskiriantys, nuo jų dvelkia mistika ir sapnais, jųdviejų įgimtas nepasitikėjimas samdiniais lieka už borto, o ir pati centrinė „ledi Makbet“ niekaip režisieriaus nevertinama.

Rašytojas noveles su įvairiaplaukiais personažais sudėjo į du tomus, kaimišką epą, kurio panorama formuoja savo atsakymus. Atskirai išgriebtai novelei, kino personažams reikia... autoriaus, bet jo nėra. Ekranizacija lieka knygos iliustracija, kuriai būtinas paralelinis tekstas, kitaip ji tampa striuka buka, nesavarankiška. Šiandien suskamba tik kelios literatūrinės citatos, kurias nejudriame fone žvitriai stambiu planu vaidina aktoriai.

/ / /
Tuo pat metu LKS ekranizuoja daug brangiau atsi­ėju­sį Jono Avyžiaus (1922–1999) romaną. Dviejų serijų „Sodybų tuštėjimo metas“ tapo dideliu kultūrinio gyvenimo įvykiu – kaip ir pats romanas su gausybe politiškai slidaus tais laikais teksto. LTSR kino komitetas buvo pasiryžęs ekranizacijos kupiūroms, bet Maskva stebuk­lingai praleido inteligentų nacionalistų šnekas, nes pagrindinis herojus finale juk ateina į protą ir pasuka (bent jau vaizduoja) teisingu keliu į Rytus.

Dabar J. Avyžiaus laimės kūdikis, perėjęs paskutiniojo XX a. dešimtmečio nespausdinimo ir išėmimo iš programų zoną, vėl leidyklų kartojamas – dar dažniau minimas jo pranašingas pavadinimas. Filmas, deja, sukurtas ant prastos spalvotos tarybinės juostos „Svema“, guli užmirštas, nors tai kol kas geriausia lietuviška ekranizacija, lietuviškas trileris.

Na, filmo pradžioje, sparčiai montuojant apkapotas scenas, trileriu jį drąsiai galima vadinti, kaip ir paskui, atsiradus trikampiui su išskirtiniais vaid­menimis, – galima vadinti melodrama. Režisierius Almantas Grikevičius, filmavimo grupėse pelnęs tikro menininko improvizatoriaus vardą, su operatoriumi Donatu Pečiūra dirbo pasiraitoję rankoves (šį kartą netrukdomi baisių abejonių ir mentorių).

Meilės trikampis, girsi filmą ar peiksi, visada liks tobulas. Čia, žinoma, prisidėjo nevienaprasmiai romano charakteriai. Tačiau 25-erių aktorės Reginos Arbačiauskaitės (Milda), 39-erių Regimanto Adomaičio (Adomas) ir 36-erių Juozo Budraičio (Gediminas) herojų tarpusavio susidūrimus ir šiandien žiūriu išsižiojusi. Įspūdingas ir Arno Roseno vokietis Dangelis. Kuriant tokius vaidmenis, būtina paminėti, prisidėjo ir kostiumų bei grimo dailininkės Viktorija Bimbaitė ir Marija Oržekauskaitė.

Dėl metražo stokos nukentėjo kitų romano šeimų atstovai – tie, kurie šiandien nėra nors pervertę knygos, matyt, purkštaus dėl tarpais griūvančios komiksinės stilistikos, neišsirišančių linijų. Bet čia ne lokali istorija, ne koks nors „Turtuolis, vargšas...“, ne Vytauto Bubnio romanai. „Sodybose“ reikėjo skirti dėmesio ir masinėms scenoms, vienaip ar kitaip dėlioti tautos likimo vaizdus. Įspūdingas vokiečių įvažiavimas į kaimą ir merginos lėkimas per rugius (panašios scenos tobulės kitame A. Grikevičiaus filme „Faktas“). Ausį užgauna po kelių dešimtmečių vėl nuskambėjusi parafrazė iš filmo „Vienos dienos kronika“: „Kiekvienas bus kraštinis... Istorija paklaus: ką veikei, kai šalia tavęs išsigimėlis smaugė žmogų? Ką aš veikiau?“

Šiandien anekdotiškas (o gal tragiškas?) tampa gal mažai kieno žinomas faktas, kad toks vienas išgalvotas lietuviškas miestelis Kraštupėnai 1976 m. buvo filmuojamas Rytprūsiuose, Kaliningrado srityje, Gumbinėje. Jos senamiestyje D. Pečiūra ir dailininkas Algirdas Ničius, atkurdami 1939–1941 m. Lietuvą, iš pradžių ramiai sau pakabino Nepriklausomybės aikštės pavadinimą, įtaisė Vytauto stovylą, balkone iškėlė tautines vėliavas, vėliau filmavo bėgančius rusus, marširuojančius vokiečius...

O J. Avyžiaus stagnaciniais brežneviniais laikais parašyto (gavusio Lenino premiją!) ir įgarsinto romano frazes šiandien kažkodėl norisi cituoti ir cituoti. Mokytojo Gedimino ir policininko Adomo dialogas niekaip iki šiol nepasibaigia: „Dar keletas tokių išvadavimų, ir Lietuvos nebeliks... Aš netikiu nei vienais, nei kitais, jei kuo galima ir tikėti šiais laikais, tai tik savimi. Ne tauta, o savimi... Lietuviai seniai įrodė, kad nemoka savarankiškai gyventi. Vertinga kaimenė, kuriai reikia svetimo botago... Mes nesuvokiam, kas atsitiko, Adomai.“

Klasika visada lieka klasika.