Atsiverčiu lietuvišką tarybinę (ot, nenoriu rašyti dabar mėgstamą, nuo visko atsižegnojantį rusišką žodį sovietinę) filmografiją ir tikras, meninis kinas man prasideda nuo „Paskutinės atostogų dienos“ (1964). Kadaise, besimokant TSRS kino istorijos VGIK’e, jis oficialiai prasidėdavo nuo novelių rinkinio „Gyvieji didvyriai“ (1960), o kai kuriems principingiems kolegoms – nuo „Vienos dienos kronikos“ (1963). Bet šiandien atrodo, kad tos nelygiavertės novelės kiną savaime apribojo, o cenzūros apkarpytas „Kronikos“ disidentiškumas išbluko. Iki „Niekas nenorėjo mirti“ (1966) premjeros dar dveji metai, taigi anuomet vaikams adresuotoji nekalta Arūno Žebriūno ir Jono Griciaus drama „Paskutinė atostogų diena“, turinti ir antrą pavadinimą „Mergaitė ir aidas“, tyliai lenda į priešakines mūsų kino istorijos linijas.

A. Žebriūnas, keliems dešimtmečiams prabėgus, sakė: „Prasmė tenai man buvo svarbiau“, o J. Gricius: „Dekoracija buvo Dievo duota, čia jau reikėjo pasistengti“ (TV laida „Kine kaip kine“). Matyt, sudėjus netuščias ambicijas bei ekstremalaus filmavimo pastangas ir išėjo laiko išbandymą įveikęs rezultatas. Kryme, Koktebelio pajūryje, tarp Kara Dago uolų mėnesį ir 10 dienų filmuota medžiaga tapo iki dabar gyvu valandos ilgumo filmu, lakonišku ir širdingu.

Pagrindinė herojė Vika ta pačia trumpa taškuota suknele simboliškai perkeliama iš ankstesnio A. Žeb­riūno ir J. Griciaus „Paskutinio šūvio“ minėtame filme „Gyvieji didvyriai“. Pokario mergaitė, maitinusi gulbes, tarsi paaugo ir atvažiavo atostogauti pas senelį į akmenuotą Krymo pajūrį.

„Paskutinė atostogų diena“

Kinotyrininkė Mariana Malcienė iki šiol nepasenusioje „Lietuvos kino istorijos apybraižoje“ (1974) rašo: „Kamera siekia apibendrinimų, nesižavėdama be reikalo detalėmis, o grynas, balkšvas be saulės ir dūmų apšvietimas atšiaurų rytų Krymo peizažą priartina prie lietuviškojo.“ Keista, bet jis išties lietuviškas – čia daug grafikos gylio ir šalčio – štai ką reiškia autorių akis ir ranka. Vikos senelio mirkstančios ir tirpstančios viso gyvenimo valtys („Kodėl jų neištrauki? – Valčių? Jos pasilieka jūroje. Užteks man. Šita penkioliktoji.“) panoramoje prabėga greitai – kaip ir gigantiški reklaminiai stendai, tokie juokingi tuščiame pliaže šalia jokios reklamos nereikalaujančios jūros. Gerklėje įstringa paskutinis filmo kadras su plačiausiu horizontu, kuris prieš pusę amžiaus turbūt buvo įprastas, viltingai tarybinis, bet dabar atsiskleidžia atvirkščiai, pranašiškai: sidabruojančiu beginklės gamtos keliu riaumodami važiuoja sunkvežimiai su betoniniais luitais kažin kokiai eilinei amžiaus statybai. Iš šitos galutinės vaizdo formulės šiandien galima lengvai išvesti dar ir aštrų feministinį pasisakymą: išdidžioji Vika tik laikinai pralaimėjo berniūkščių gaujai, spardančiai skarbonkę ir negalinčiai egzistuoti be išsirinkto vadeivos. Na, jeigu dar su liniuote nuvestume liniją į būsimą, irgi „moterišką“ A. Žebriūno filmą „Gražuolė“ su vieno kiemo kompanija ir storžieviu bernu, apšaukiančiu mergaitę baidykle, tai galima dar ne to priburti. Bet anuomet, manau, tiesiog veikė režisieriaus poetiška pasąmonė.

Vikos epizodinį inteligentišką tėtuką, atvykstantį į Krymą pasiimti mylimos dukros, vaidina Bronius Babkauskas, vėlgi į naują naujų laikų istoriją tarsi atsitiktinai perkeltas Banditas / Partizanas iš „Paskutinio šūvio“. Beje, tenai aktoriaus suvaidintas būtent taip – su pasviruoju brūkšniu, stebėtinai spalvingai nespalvotoje kino juostoje, žiaurus ir gailus. Kas toks jis buvo ir kuo galėjo tapti, jei būtų įveikęs pavojingą laiko ruožą?

Įvairiaplaukiai Krymo berniūkščiai artimiausi šio filmo scenaristo Jurijaus Nagibino, rusų rašytojo ir žurnalisto, plunksnai. Svarbiausias iš jų – Romas (Valerijus Zubarevas) – viename kadre atsigulęs ant pilvo kaip Narcizas žiūri į vandenį ir suglosto plaukus. Jis lengvai atsižada Vikos, kad susidraugautų su vietinių vyrukų gauja. Bailiui sąžinė vis dėlto maudžia, jis veržiasi kažką taisyti, tačiau tarybinio atlydžio scenaristas jau nebekerta kirviu: nei smerkia, nei teisina, leidžia sau netiesmukai spręsti situaciją ir dėti daugtaškį. Subtiliai sulyginami Vikos draugas ir tėvas: kuris ir kiek sekundžių išbus po vandeniu – draugui leidžiama kankintis 20 sekundžių, o iš tėvo duktė pareikalauja dvigubai daugiau. Deja, drungnas Romo personažas režisieriui neišdegė, jis apmaudžiai neatsveria mažosios aktorės Linos Braknytės vientisai išpaišytos Vikos.

Su sunkia aparatūra einama į kalnus, surandamos kelios uolos sfinksai, staigiai ir pavojingai priartėjantys tarpekliai, garso operatorių Petro Lipeikos ir Stasio Vilkevičiaus sugauti ir sukonstruoti aidai – ši tuometės technikos akrobatika, žinoma, dabartinio žiūrovo nebeveikia. Žvitrus Algimanto Bražinsko garso takelis, skirtas Vikai, prilimpa akimirksniu, nors taupios grafikos filme lyrinio muzikinio fono, sakyčiau, per daug. Yra ir tyliai gurguliuojančių povandeninių kadrų su medūzomis – jas nufilmavo jūrą dievinęs Algirdas Araminas. Tačiau gryną gamtą nebanaliai perteikti buvo ir tebėra sunku, todėl šiandien geriausiu gamtiniu filmo kadru man tampa nepretenzingiausias – lygi jūra su delfinu tolumoje. Suskaitmenintame filme jis matysis aiškiau.

/ / /

Gerokai vėliau A. Žebriūnas, aiškindamas filmo ilgaamžiškumą, jo sėkmę užsienio festivaliuose, rašė: „1964 m., pajutęs silpnėjantį kontaktą su tuo metu chaose gyvenančia visuomene, pabėgau ir atsisėdau „po medžiu“.“ Po tuo medžiu atsiskyręs, jis ir sugalvojo absoliučiai apolitišką, neaktualią istoriją apie mergaitę prie jūros. Mat visa kino studija tuo metu išgyveno šiaip taip užbaigto aktualaus filmo „Vienos dienos kronika“ peripetijas. Vytautas Žalakevičius „Kronikoje“ buvo tiesiai į kaktą suformulavęs klausimą: „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai šalia tavęs žudė žmogų?“ Jį žurnalistai vartaliojo ir vėliau visu tarybiniu periodu – jau net ir užmiršę, kur pirmąkart išgirdo. Taip, A. Žebriūnas buvo krėstas iš kitokio molio nei Žala, priklausė, taip sakant, kitai partijai ir jam netiko galingesnio (nors abu buvo gimę tais pačiais 1930-aisiais) kolegos visai LKS nurodomas aštraus dialogo su žiūrovu kelias.

„Kronika“ tapo simboliu daug žadėjusio, bet valdžios išprievartauto autorinio filmo. V. Žalakevičius jį vadino geriausiu savo sumanymu, kurį pražudė cenzūra, – visiems liko tik įsivaizduoti, kaip ten viskas galėjo būti, jeigu... Manau, šitos užkulisinės aplinkybės ilgam užhipnotizavo kritikus, iki šiol įžiūrinčius filme „idėjų judėjimą“, „retrospektyvinį koliažą“, „diskursyvinę erdvę“. Nežinau, ar dabartiniai Akademijos studentai, besimokantys kino, nagrinėja „Kroniką“ – galbūt tik atskirais epizodais ir kaip medžiagą, iš kurios bus arba nebus sumontuotas kinas. Tuomet jie savo šviežiom akim turėtų matyti, kad pozicija, netgi superpozicija tikrai yra (dabar net nesvarbu, kad ją deklaruoja herojus komunistas – ji juk amžina: kodėl stovėjai po medžiu, kodėl buvai abejingas?), yra netgi ryškus meilės trikampis, tačiau kino nėra, jį išvis sunku numatyti, net atsimenant į kūrybą kišamus pagalius, nes tos chaotiškai judančios idėjos, ritminė ir plastinė kakofonija perkrauna ir skandina plaukiantį laivą. Manau, autoriui filmas buvo gera pamoka prieš kitą, tarsi vienu atsikvėpimu pagimdytą šedevrą „Niekas nenorėjo mirti“.

Buvo dejuojama, esą išimtas svarbus metaforiškas kadras su fortepijonu tuščioje Katedros aikštėje. Fortepijonas paliktas tiktai oro uosto laukiamajame, kuriame Algimanto Masiulio herojus groja noktiurną. Taigi ne tokie jau durni cenzoriai tuoj pat išbraukė sapno absurdą, feliniškumą aikštėje ir praleido tariamą realizmą oro uoste, nors šis muzikinis epizodas dabar sukelia tik kikenimą (kita vertus, gal kokioje nors „Aero­floto“ salėje ir galėjo stovėti klepas?). Bėgantis laikas negailestingas, jis juokingomis pastangomis verčia viską, kas nebuvo reikiamai įsukta, priveržta ir dabar iškrenta iš konteksto: su A. Masiulio Venckumi oro uosto prieigose, tarp spygliuotų vielų klaidžiojanti ir santykius kedenanti jo pasija Janina (Elvyra Žebertavičiūtė); Peterhofo fontanai; Ispanijos retrospektyva su tradiciniais šūkiais no pasaran ir venceremos. Medžiagos buvo prifilmuota (operatorius A. Araminas) tokios įvairiaplaukės, kad, regis, net šiuolaikinis studentas, už kurio nugaros stovi priekabiaujantis cenzorius dėstytojas, sugebėtų suklijuoti ne tokį eklektišką opusą.

„Vienos dienos kronika“

Scenarijaus autorius bei režisierius formos ir turinio atžvilgiu buvo užsimojęs aprėpti labai daug. Kaip keli laiko klodai, iš pasąmonės iššaunantys kraupūs praeities blyksniai, daugybė per vieną dieną užmezgamų reikalų galėtų sutilpti į kietą, deklaratyvų siuvinį – sunku įsivaizduoti. Asmeninio šeimos gyvenimo melodija „nesusigroja“ su visuomenine. B. Babkauskas vaidina ištisinį vidinį monologą. Rimša yra personalinis pensininkas (nors aktoriui tuo metu tik 42-eji, bet jis mūsų kine gaudavo tik pagyvenusiųjų vaidmenis), dirbantis teisme liaudies tarėju ir galbūt rašantis prisiminimus apie kovas Sibire ir Ispanijoje. Šią ekranizuojamą dieną iš pat ryto jam reikia teisti kažkokį gatvinį žmogžudį, o vienas įvykio liudininkas prasitaria, kad viską matė, nes lijo lietus ir jis stovėjo po medžiu nepakrutindamas nė piršto. Šioje liudijimo vietoje Rimšai ir sušmėžuoja, matyt, visą gyvenimą varginę prisiminimai apie grūdus, surenkamus badaujančiai armijai, – mums rodomas kareivis su šakėmis, įsmeigtomis į krūtinę ir į nugarą (sapnai padvigubino), su duonos prievartautojais, įkąstais į žemę iki pat galvos. Pasąmonės ir principų kankinamas somnambuliškas B. Babkausko Rimša įsikimba į A. Masiulio vaidinamą bailį liudininką, seka iš paskos jo meilės trikampio takeliais ir savotiškai moraliai prievartauja.

Prie abiejų aktorių lipdomų herojų pridedamas dar vienas Juozo Miltinio auklėtinis – Donato Banionio karjeristas Donatas, Janinos vyras – ir visi įtaigiai vaidina, na, sakyčiau, diurenmatiškame spektaklyje, žinoma, jeigu užsimerktume tose „pereinamose“ vietose, kur leidžiama pasireikšti kamerai (Aušros vartai ir laistanti gatvę mašina, statybiniai kranai, rudeninis parkas ir ant suoliuko sėdintys kurčnebyliai, gamykla ir mokslinis institutas, vaikų žaidimų aikštelė ir stoties viešbutis – jį vaidina „Neringa“ – su lova už tris rublius). Beje, dabar tas trikampis su 7 dešimtmečio aktorių veidais – 30-ies Elvyra, 32-ejų Algiu, 40-ies Donatu – atrodo toks seniokiškas, kad nusistebi, kokie andai mes buvome ir kaip sparčiai jaunėjame...

Šiandien „Kronika“ nekronikiška, teatrališka, be to, į jos avansceną išeina ne nudilęs pilietiškas klausimas, o intymusis trikampis. Šiandien aktualiai nuskamba ir apgauto vyro atsakymas geriausiam draugui, nuviliojusiam žmoną: „Tu padarei man didelę paslaugą.“ Tiesa, išgirdau ir vieną visuomeniškai tebešviežią frazę: „Jums neatrodo, kad žmonės mėgaujasi pasakodami istorijas apie tuos metus?“