Žmona (naujame lietuviškame filme „Amžinai kartu“ ji yra svarbiausia) su Vyru gyvena jau ne vienerius metus, augina tuoj į mokyklą eisiančią Dukrą. Pora bažnyčioje nesusituokusi. Ji – gydytoja, atidžiai po čiaupu plaunanti rankas, vadinasi, net chirurgė, darbas jai yra pareiga (daugiau profesinės informacijos nėra). Jis – irgi aukštuosius baigęs, bet dabar tik kaskadininkas kine ir tuo patenkintas. Žmona myli ją mylintį Vyrą, susitikę automobilyje jiedu šypsosi vienas kitam lyg per pasimatymą, be žodžių susikalba ir... neriasi iš kailio. Tiksliau, tai daro virpanti Žmona, o kelmas Vyras kantriai atsimušinėja. Į ankštą jųdviejų tarpą Dukra nebeįtelpa, paliktus pietus nuleidžia į klozetą ir valgo traškučius. Staiga išplečia tą tarpą iki žiauraus „norvegiško“ modelio ir koncentruoja publikos dėmesį į save. Tačiau vaikas grąžinamas į šeimą, jis neišvažiuoja filmuotis į Azerbaidžaną, o ji tik trumpai vienai nakčiai pasimato su buvusiu draugu. Bute įvykęs potvynis išvalo ir klozetą, ir santykius. Together for ever. Šaškės vėl sustatomos į pradines vietas.

Debiutinio pilnametražio filmo režisierė Lina Lužytė scenarijų, be abejo, rašė pati. Kaip dabar priimta. Atrodo, kritikams jau reikia nustoti piktintis šita situacija, nes pamažu nyksta ne tik atskiri scenarijaus autoriai kine, bet ir dramaturgai teatre. Mes dar nepajėgūs blaiviai įvertinti perturbacijos – galbūt suiręs senas kūrybinis modelis išprovokuos įdomius posūkius? Gal kino ir teatro kostiumai, nusikabinti iš savų drabužinių, taip sakant, labiau lips prie kūno ir derės prie greitos gyvenimo tėk­mės? Be to, tokį kostiumą kūrybinio proceso metu lengvai galima keisti, užsivilkti netgi išvirkščią... Užtat, tamstos kritikai, patogiau bus improvizuoti, išskelti kibirkštį, sustabdyti čia pat gimusį genialų akimirksnį. Juk kurti meną ir patiems kūrėjams turi būti malonu (XXI a. menininkų moto)! O ir mes gausime pasižiūrėti tokį neįpareigojantį ilgai mąstyti, maloniai kasdienišką kiną apie kasdieniškus save. Kiek atsimenu, visi pastarųjų metų lietuviški filmai (nepopsiniai) tokie ir buvo. Kasdieniškai autoriniai. Kitas dalykas, kad visi jie lengvai nuryjami ir pamirštami –­ kaip vakarykštė tavo diena. Kad nepraneša tau tos ypatingos žinios, kurią gaudavai ir dabar dar gauni iš aukštos kokybės kino.

Bet gal palaukime?

Laukdami pasižiūrėkime į aktorius. Juk Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė – mūsų Meryl Streep. Mūsų charmant. Deja, nedažnai sulaukianti jos verto režisieriaus. O ir šiame filme tas fotogeniškiausios aktorės įamžintojas yra operatorius. Rumunas Olegas Mutu, „rumunų kino bangos“ atstovas, Lužytei ir visai filmavimo grupei nukrito tarsi iš dangaus ir, reikia manyti, tapo kino akademija. Ilgų kadrų ekranas yra kitoks, gyvesnis ir karštesnis nei mums įprasta išgirtų lietuvių operatorių filmuose, nors rodo jis ne trilerį, o uždarą buitinę dramą su tais pačiais veidais. Turbūt silpniau nupaišytas scenarijuje ir mažiau operatoriaus mylimas Vyras, vaidinamas Dainiaus Gavenonio, gerokai nusileidžia Žmonai –­ o gal ir ištisai eksploatuojamas aktorius nusibodo. Solo partijomis sublizga Giedrius Savickas ir Arūnas Sakalauskas (pastarasis – taip pat retai sulaukia jo verto Pigmaliono kine).

„Amžinai kartu“ pavadinimas galėtų nuskambėti ironiškai – besistumdydami ar besiglėbesčiuodami herojai privalės visą gyvenimą praleisti kartu su ta reikšmingai į filmą įjungta Nelės Paltinienės daina. Galėtų nuskambėti ir dramatiškai – režisierė deklaravo, kad šiuolaikinė moteris pernelyg kontroliuoja save, siekdama idealo nusimuša nagus. Suaktyvinta vaiko linija galėtų įnešti į tą dramą aštrių socialinių motyvų. Tačiau akcentai čia nedėliojami, nugarkaulio nereikia iš principo, veiksmui leidžiama tarsi pačiam srūti. Tai žavu ir madinga. Deja, plaukiant pasroviui, atsiranda nebūtinų ir visai atmestinų „kursyvų“ (epizodai policijoje ieškant dingusios dukros, filmavimo aikštelėje su grimuojamu Vyru, vestuvinių suknelių parduotuvėje). Kino salėje atsiranda ir „pasiklydusių vertime“: interviu dabar staiga perskaitau, kad herojai seniai nemyli vienas kito, yra atšalę ir nelaimingi... Hm, maniau, atvirkščiai. Maniau, kad, keliaujant iš nusistatyto taško A į tokį pat B, negalima pasiekti Z.

Nors – kas žino – gal tai irgi varian­tas?