Manau, kad italai (kaip ir gruzinai) jau keli dešimtmečiai rauda savo lyg niekur nieko išgaravusios jaunystės –­ didingo kino, kuris liudijo apie tautos gyvastį ir didybę. Juk labai ilgai, kad ir ką bjauraus Italija būtų nuveikusi bjaurių pasaulio įvykių fone, ją daugiau ar mažiau reabilituodavo jo didenybė kinas, garsūs „Cinecitta“ vardai. Palaidojusi juos dabar gali remtis tik į savo seniausią kultūros istoriją.

Režisierių Paolo Sorrentino (g. 1970) turbūt ir užaugino, ir skatina didingos praeities suformuotas nevisavertiškumo kompleksas. Jis yra toks iki pat galo prisuktas, ekspresyvus optimistas – psichologiškai kaip Miunhauzenas traukiantis save už plaukų. Ir ištraukiantis. Po jo „Didžio grožio“ (2013) pasigirdo balsų apie italų kino atgimimo daigelius.

Naujasis režisieriaus himnas senatvės šviesai (na ir kas, kad paskutinei!) yra sukurtas beveik genialiai. Beveik – nes paskutinis filmo „Jaunystė“ trečdalis apmaudžiai ima gertis į smėlį, tokį skystą Palangos smėliuką su banalybe ir patetika. Net paraleliai dabar demonst­ruojamas mūsiškis „Edeno sodas“ pasivaidena, kaip žemiau kilęs, bet ne taip skaudžiai puolęs.

Tiksliai neatsimenu, kada įsijungė manųjų čiuptuvėlių SOS, kada šitas beveik feliniškas (ir tiesiogine prasme, nes Sorrentino subtiliai siužetiškai atkartoja Maestro filmus) kino orkestras užgrojo falšyvai, kada ėmė liurlenti vien fleitos. Gal tai buvo toji antrąsyk mėginta pakartoti „amfiteatro“ scena su Režisieriaus (akt. H. Keitelis) ankstesnių filmų herojėmis, kvailai su skirtingais kostiumais išsidėsčiusiomis ant miško šlaito? Pirmoji nuostabiai suskambėjusi scena –­ su mūkiančiomis, tilindžiuojančiomis varpeliais karvėmis, šuorais nuplasnojančiais paukščiais ir viską lengvai suvaldančiu Dirigentu (akt. M. Caine’as), buvo labai rizikinga, bet stebėtinai organiškai įsirašanti į visai kitokio žanro kūrinį.

Filmas aiškiai laikosi ant dviejų talentingų aktorių, dviejų scenarijuje tiksliai apibrėžtų senų draugų, kurie į gyvenimo ir kūrybos negandas visada reaguodavo stojiškai – ir dabar jeigu kas čia yra nudilę, tai tik ne šių intelektualų humoro jausmas. Todėl operinė Režisieriaus savižudybė iššokant per balkoną, įvykusi po jo ryškiausios žvaigždės (akt. J. Fonda) keiksmų ir atsisakymo vaidinti, nuvilia ir neįtikina, tarsi jis būtų netyčia įstumtas į savo blogiausią filmą.

Pompastiškas finalinis simfoninis koncertas, užsakytas Dirigentui karalienės garbei, vainikuoja šį nelemtąjį filmo trečdalį (galbūt tik ketvirtadalį, nes juk prailgsta). Suabejoji Sorrentino mums siunčiama žinute, kad senatvė suteikia laisvę, o laisvė ir yra jaunystė! Naaa, matote, atsitinka ir kitaip – gali štai tokiu vaškiniu veidu sėdėti kur nors filharmonijoje...

Bet užteks, sugrįžkime į tikrą kiną, pirmutinę didžiąją filmo dalį. Keitelis (76 metai) ir Caine’as (82 metai), daug patyrę, daug tekstų aikštelėse persakę aktoriai, „Jaunystėje“ gauna ekskliuzyvinius vaidmenis. Herojų frazės atseikėtos, lygios lyg stiklas, tokiems žmonėms nebereikia niekam dėl nieko teisintis, daugžodžiauti, viskas įskaitoma tarp eilučių. Kai Dirigento duktė priekaištauja („Tau buvo svarbi tik muzika, o ne mudvi su mama!“), tuo tiki ir netiki, supranti, kad viskas buvo kur kas sudėtingiau. Filmas pajėgia tarsi ekspromtu, neprikišamai atskleisti tėvo ir vyro meilę.

Ir filmo atviraširdiška muzika, ir filmavimo bei montažo manieros yra pavydėtinai suderintos tonacijos. Vandens (baseinai su raibuliuojančiais senais ir jaunais kūnais kalnų sanatorijoje, apsemta Venecijos Šv. Marko aikštė sapne) motyvai tiesiog įstabūs, muzikalūs. Satyrinis epizodas su Hitlerio vaidmeniui nugrimuotu ir į bendrą valgyklą atėjusiu aktoriumi užgniaužia kvapą – kaip gaila, kad toks tik vienas sugalvotas. Autoironiškos, niekad kine dar nematytos itališko kolektyvinio scenarijaus rašymo scenos – rašytojų kuopelė su Režisieriumi priešakyje tikrina garsiai frazes, nes čia, Alpėse, gerai girdisi, dirbtinos jos ar ne.

To dirbtinumo tirštame, itin pajaunėjusiame nūdieniame kine daugiau nei bet kada – juk šio amžiaus pradžioje filmų išleidžiama šimtą kartų daugiau nei ano viduryje. Dirbtinumas žlibina pigiais brangakmeniais ne tik Holivudo, bet ir Skandinavijos, ir kitų didesnių kino imperijų produkcijose. Manau, tikrų perlų istorijoje nusėda lygiai tiek pat, kiek anksčiau. Kažin, koks negailestingas dėsnis čia veikia? Toks pats kaip ir žmogaus gyvenime? Kad jaunas žinotų, kad senas galėtų?