Dokumentinių filmų režisierius Arūnas Matelis (g. 1961) mėgsta filmams duoti ilgus ir painius pavadinimus, pavyzdžiui: „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“, „Prieš parskrendant į Žemę“. Pirmoji režisieriaus profesija – matematika – taigi, prašom, spręskite grakščią formulę, iš kurios, neabejokite, bus ištraukta gili šaknis. A. Matelio kino kalbos ir darbo maniera kitokia nei kolegų, ji kiek chaotiška, sunkiai išvyniojama – vieną filmą jis kuria ilgai ir vis atsigręždamas, vėliau daug dėmesio skiria sklaidai, festivaliams, studijos „Nominum“ narių bendramintiškumui.

Vis dėlto filmo iš gatvės atėjęs pasižiūrėti žmogus nepaiso panašių įžangų. Jam paduok produktą, jo eigą, mintį, finalą. Manau, dabartinis jaunyvas žiūrovas jau net išmoko nekreipti dėmesio į platintojų primygtinai lipdomus kokybės ženklus, laimėjimus festivaliuose – jis jeigu ir skaito užrašą ant ketvirto knygos viršelio, tai tarsi įjungęs atbulinę pavarą.

Naujas A. Matelio opusas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – išsyk imant jį už gerklės – pasižymi išskirtine tiek pavadinimo, tiek turinio trauka. Juk dviratis savaime veikia kaip magnetas. Dviratį ir dviratininką išties galima ištempti nuo lūzerio iki gladiatoriaus (pirmas filmo pavadinimas), dviračio fenomenas pajėgus demonstruoti atskirą estetiką ir filosofiją.

Tačiau sena patarlė „Neišradinėk dviračio!“ kartkartėmis (filmas buvo kuriamas neįtikėtinai daug metų) turėjo gąsdinti filmo režisierių bei scenarijaus autorių (jeigu toksai išvis egzistavo). Nors jis tarsi ir užsitikrino kūrybinį originalumą, su kamera įsibrukęs į garsias lenktynes „Giro d’Italia“. Kurias užsibrėžė atskleisti... atvirkščiai, iš kito galo.

Taip, „kita planeta“ – tai vadinamieji gregoriai, toji maždaug 200 lenktynininkų nugarų masė, kurią mes matome televizijos ekrane ir kuri veža lyderį į pergalę ar pralaimėjimą. To nuostabaus nevykėlio, profesio­nalaus gregorio moto: sėsk ant mano rato, aš tau padėsiu!

Išties nuostabus pasiaukojimas. Arba tiesiog apgalvotas komandinis žaidimas – kokiu rakursu pažiūrėsi. A. Matelis žiūri romantiniu, dviratį nuo mažumės mylinčio žmogaus žvilgsniu. Iš komandos nario padaromas angelas sargas, šventas kankinys, mazochistas, vienos itališkos šeimos pasididžiavimas ir pan. „Bet ką aš veiksiu, kai išeisiu į pensiją? – klausia herojus masažuotojo. – Nebus tokios motyvacijos.“

Režisieriaus moto – aukšto lygio dviračių komanda yra tarsi vienuolynas, į kurį įstojęs, atsisakęs individualių užgaidų, pasišventęs bendram tikslui, tampi aukštesne būtybe – manęs neįtikino. Gal todėl, kad mažai važinėjau dviračiu? Kad tų antraeilių žaidėjų yra ir kitame komandiniame sporte? Ar kad filmo žaizdota estetika, nuo asfalto kelis kartus kylantis ir ant dviračio lėtai lipantis vyriškis, mano galva, nėra lygi „kitai planetai“. Nepatikėjau didžiojo sporto morale, vandens buteliukais, kuriuos lūzeris išvežioja komandos pirmeiviams. Manau, už šitos romantikos yra tiesiog darbas, griežtos sutartys, automatika, adrenalinas. Atleiskite, bet vargšai gladiatoriai šitaip užsidirba didelius pinigus.

Finale – po kadrų su snieguotuose kalnuose miegančiu sportininku (jis grūdinasi mirkdamas lediniame kalnų upokšnyje ir šitaip miegodamas!) – kažkodėl vėl montuojama lenktynes lydinti medikų brigada, pro automobilio langus purškiami antiseptikai, į burną kišami nuskausminamieji. (Dviratininkas kurį laiką gali laikytis už jį traukiančio automobilio rėmo?) „Jis prisiminė savo duk­relių vardus. Jis užmiršo tik tą atkarpą, kai nukrito, viskas gerai!“ – džiaugiasi medikė. Šitų medikų ir drauge su jais pernelyg dažnai važiuojančių filmuotojų darbas, tiesą sakant, neįkvepia. O vėlesni ligoninės palatų ar sulaužyto dviratininko treniruočių po vandeniu vaizdai pakeri tik iš pirmo žvilgsnio – iš antro, jau išėjus iš kino salės, jie kelia abejonę. Kūnai, kūnai, vien tik nubrozdinti, nusėti mėlynių ir siūlių kūnai. Dvasinis olimpas?

Atrodo, daug ko buvo neleista filmuoti šitose velniškose lenktynėse. Todėl nėra epicentro, nėra pašėlusio greičio ir masinės griūties, stūmimo, tempimo ir konflikto, kuriuos kartais pastebime TV reportažuose ir kuriuos numanome esant skaitydami apie lenktynes. Nėra karo, kuris „Giro d’Italia“ tikrai vyksta. Vandens buteliukai juk tėra to karo rožytės. Todėl kūnų kančios filme nepasiteisina – taip pat kaip ir euforinės filmo išvados.

Žinoma, puiku, kad padarytas filmas, kuris „suvienys dviratininkų bendruomenę“, na, vienai poilsio valandėlei. Galės per ją paniūniuoti tą kompozitoriaus Alberto Lucendo optimistinį įkvėpimo ir iškvėpimo garso takelį.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=m6HEf6HuVR8{/youtube}