Šarūnas Bartas šįkart tiesmukai formuluoja (bent jau man) filmo klausimą ir atsako į jį taip pat tiesmukai. Šokiruojančiai. Gyvenimo prasmę atrasi karo zonoje! Lietuvos nepriklausomybės pradžioje gimę ir totalioje laisvėje orientaciją praradę jaunuoliai, Rokas ir Inga, ima susivokti tiek savyje, tiek pasaulyje artėdami prie fronto linijos Ukrainoje. Tikrų tikriausi Ukrainos kareiviai su liūdna pašaipa klausia jų: ko čia atvažiavot, kaip tie prancūzai – į karą pasižiūrėti? Užuosti lavono kvapą ir atgauti prarastą gyvenimo skonį? Kareiviai čia kalba itin čiotkai – jie žino, dėl ko gyvena ir kur toji prasmė. Tėvynė lygiai tas pats, kas tėvas ir motina!

Keistą filmo „Šerkšnas“ pavadinimą režisierius interviu paaiškina paprastai: jį sugalvojau dar 1991 m., kai filmavau „Tris dienas“ ir sausio įvykių kroniką – tada medžiai apšerkšniję buvo... Bet negi tas pavadinimas tik poetiškas ir darsyk įrodantis, kad Š. Bartas viską tarkovskiškai suplanavo jaunystėje keliems kūrybiniams dešimtmečiams? Sakyčiau, tai dar ir nuoroda į stebuk­lingai gražią, bet laikiną, trapią laisvės būseną. Operatoriaus Eitvydo Doškaus nufilmuoti tankai, kurių viršūnėlės viename kadre tiesiog muzikaliai įstabiai banguoja už krūmų, ilga ir nuobodi sniego pliurza pakelėje, dar ilgesnė nubalusių šakų panorama ir pagaliau finalinis tolstojiškas žvilgsnis vis iš aukščiau į karo lyginamą žemę susirimuoja kaip posmas ir sukelia tau liūdnas „liūdniausio Europos režisieriaus“ mintis.

Filmas aiškiai skyla į dvi dalis: vos rusenančią taiką ir plykstelintį karą. Taikos scenarijus improvizuojamas, beveik baltais siūlais siuvamas – žiūrint erzina, o dabar galvoju, gal tai daryta sąmoningai? Nes iš tiesų visi mūsų koridoriai, namai, laisvė, sapnai išgrįsti atsitiktinumais ir neatsakingumu – improvizacija. Va ir Inga, atsisėdusi į autobusiuką greta labdarą į Ukrainą pasišovusio vežti draugelio Roko, klausia: kodėl apskritai ten važiuojam? Rokas atsako: o tai svarbu? Argi negalima tiesiog važiuoti... Štai ir visa trumpai išreikšta jo (ir ne tik jo) kartos gyvenimo filosofija.

Tiesa, preciziškam režisieriui negaliu atleisti Roko klausimėlio kelionės prologe – o ten karas vyksta dar? – vis dėlto Rokas ne koks kaimo jurgis, o bohemiško miesto jaunimėlio atstovas, tikrai girdintis, kas vyksta aplinkui. Taip pat pykina nelogiškai skystas autobusiuko vairuotojo suradimas; tamsus, lyg ir su detektyviniu kvapu „lenkiškas“ skyrius; „prancūziškas“ prieskonis su žvaigžde Vanessa Paradis, kuris, žinoma, veikia receptorius taip pat stipriai, kaip ir staiga vienam monologui įmesta profesionali aktorė Klaudija Koršunova filme „Ramybė mūsų sapnuose“. Erzina ir jaunų aktorių veidai, nors iš anksto žinai, kad Š. Bartas mėgsta neaktorius arba nenusizulinusius aktorius, „nedėvėtą“ kine medžiagą. Manto Jančiausko ir Lyjos Maknavičiūtės – netaisyklingų, minkštų, tarsi dar nesusiformavusių bruožų – veidai ir mimika išnyra stambiais planais iš kažin kokio sulėtinto plastelininio pasaulio. Dar vis vaikiško, nors bandoma elgtis nevaikiškai. Tačiau iki antros dalies, filmo vidurio, šituos lyg prievarta į ekraną stumiamus herojus šiaip taip prisipratini.

Kai kadre pasirodo namai su išdaužtais langais ir lentelė „Донбас – 30 км“, kai šituos infantilius jaunuolius priešais save tardyti susisodina tikri, rusiškai kalbantys kareiviai, herojai į tokius jau ima panašėti. Jie (tiksliau, jis, nes jis juk vyras!) bręsta akyse, ir tai visai įtikinama (taigi, Š. Barto sumanymas pasiteisina).

Nors kareiviai kalba kapotai, kasdieniškai, matyt, nesyk karo turistams beriamais žodžiais – ir kalba rizikingomis, grynai egzistencinėmis temomis – šitas „apskritas stalas“ tampa tikra skaistykla ir herojams, ir mums, atkeliavusiems su jais iki čia. Sunku pasakyti, kaip režisieriui pavyko pasiekti tokią realybės ir meno samplaiką keliuose dokumentinio ir meninio kino epizoduose, taip sakant, vertuose Kanų, tačiau ji veikia it parakas ir pakylėja mus tragiškam finalui.

Jo nesinori atidengti tiems, kas filmo dar nematė. Taip, finale yra ryški A. Tarkovskio parafrazė, bet ji nė neslepiama, finale taip pat yra pernelyg gražūs Roko žodžiai Ingai, tačiau „gilus ekranas“, anot klasiko, čia taip pat yra. Ir tai labai daug tiek lietuviškam kinui, tiek Lietuvos nūdieniam gyvenimui, kuriame, rodos, galutinai prarastas gebėjimas susikalbėti ir tikėti aukštomis frazėmis.

Tik gaila, kad subtiliajam Š. Bartui iki šiol nė motais... moterys. Jos tampa arba nuostabia abstrakcija geriausiais atvejais arba somnambuliška dėme – negeriausiais.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=tRCDN9iVVTE{/youtube}