Į naują, ilgai kurtą garsaus režisieriaus Wong Kar-wai'aus filmą „Didysis meistras" ėjau pasižiūrėjusi jo reklaminį klipą. Nusiteikiau pamatyti modernų rapidinį kinų baletą kine, seanso metu jaučiausi patekusi dar ir į operą, o išeidama nutariau, kad vis dėlto čia išvydau dviejų valandų epą, kurį kinams (ir kitiems dideliems Rytų meno meistrams) sukurti yra natūralu ir net ne itin sunku. Tai labai pavydu.

Filmas pristatomas kaip kung fu meistro Ip Mano (1893–1972) biografija. Tačiau šita biografija pažyra į daugybę šukių, kuriose sužiba kiti veidai, kitų žmonių gyvenimo akimirkos, susietos vien tik su kovos menu kung fu. Jeigu sakoma, kad lietuvių antroji religija yra krepšinis, tai kinų – šis daug senesnis kovos menas, mokantis valdyti kūną, energiją ir protą, suteikiantis žmogui tarsi antgamtinės jėgos gintis ir pulti. Pagal griežtas mokyklos taisykles nugyventi ir visą likusį nuo kovos gyvenimą. Jeigu skiemenuotume kung fu – jo vertikalę ir horizontalę.

Pagal holivudiškus parametrus, superherojus Ip Manas veiksmo herojumi pasidaro tik tam tikram nustatytam laikui, paskui jis atsitraukia į šešėlį ir tampa melancholišku stebėtoju, budistu, kalbančiu aforizmais. Pavyzdžiui, „Nemirtinga meilė yra ta, kuri nebuvo patirta."

Režisierius savo herojaus aplinkoje ypač išskiria seno mokytojo gležnąją dukrą Gong Er, kuri pastatoma ant to paties ne tik dvasinės, bet ir fizinės jėgos laiptelio. Realiai mes tai sunkiai galime įsivaizduoti, tačiau kad kung fu filosofijoje dvasinis pradas yra ypač iškeliamas, kad jis lemiamą akimirką sutveria stebuklus, patikime. (Feministės kung fu filosofijoje turėtų atrasti nemažai sau artimo.) Filme pasirodančios aktorės – įstabios. Jų veidai apšviečiami tarsi iš vidaus, tai muziejinis kiniškas porcelianas be jokių defektų.

Beje, kai Kar­-wai'aus paklausė, ar sunku jam būti dideliu meistru, jis atsakė, kad toks tikrai nėra, tik norėtų būti. „O kas jums tuomet yra Meist­ras?" –­ „Mano motina. Ji turi visus būtinus bruožus."

Filmo kovų scenos – tamsoje lyjant, akinančiai sningant ar perone traukiniui pravažiuojant – filmuojamos sulėtintai, kad mes pastebėtume netgi menkiausius pėdų ar plaštakų judesius, „skausmingus taškus". Kad tikslumas virstų kuo nors daugiau –­ pasirodo, užslėptu jausmingumu. Žmogui užtenka matematiškai tiksliai, sakyčiau, akupunktūriškai prisiliesti prie kito žmogaus, ir tai sukels sprogimą. Visą fejerverką iš stiklų, sniego, dūmų, – bet tik nežymų blizgesį susidūrusiųjų akyse. Jausmingumą filme, be abejo, labai palaiko sodri, morikoniška muzika.

Vienas sunkiausių dalykų žmogaus gyvenime –­­­ jam skirtos žiaurios ar ramios istorijos periodais laikytis savo principų. Realiam filmo herojui tai irgi buvo sunku – jis nuslydo nuo savo tiesiosios. Todėl Ip Manas ir tobulino kung fu metodiką, įsteigė mokyklą (vienas jo mokinių  – Vakaruose kung fu išpopuliarinęs Bruce'as Lee), kad ištreniruotas žmogaus kūnas pagelbėtų jo sielai ir protui.

Sapniškame filme, tarsi teigiant, kad tai ne sapnas, kelis kartus įmontuojama praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio kronika, japonų invazija. Ji papurto žiūrovą ir vėl nardina jį į atmosferinį, estetišką, išo­riškai šaltą epą, kuris tik vienas ir gali išreikšti tiesą apie tai, kas buvo tas žmogus, kas nutiko tais laikais. Filmas mums, vakariečiams, tampa savotišku hieroglifu.