Jau septintąjį sezoną pradėjęs ir spėjęs įsibėgėti vasariškiausias kino projektas „Kinas po žvaigždėmis“ šiais metais vyksta didingoje erdvėje, reikalaujančioje išskirtinės kokybės, – Valdovų rūmų kieme Vilniuje. Programoje netrūksta kino klasikos ir originalių premjerų. Vienintelis dalykas, kurio gali pritrūkti, – miegas kitą rytą, tačiau kava situaciją pataisys, o naktinio kino įspūdžiai pagelbės įveikti kasdienybės iššūkius.

Nors lietuviškas filmo pavadinimas „Kaip žydėjimas vyšnios“ asocijuojasi su nevienareikšmiškai vertinamos poetės eilėmis ar tradicine giminės susibūrimų daina, japonų filmas turi mažai ką bendra su jų estetika. Naomi Kawase darbas „An“ (2015), kurio originalus pavadinimas daug mažiau poetiškas nei lietuviškasis („an“ yra raudonųjų pupelių džemas), atidarė 2015 m. Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ (Un Certain Regard) programą. Tai dramatiškas, bet itin subtilus pasakojimas apie trapų žmogaus ir gamtos grožį, dalykus, kurie nieko nekeičia ir drauge keičia viską.

Kawase yra mėgstama kino festivalių režisierė, ne pirmą kartą reprezentuojanti Japonijos kiną Europoje. Režisierė jau kelis kartus buvo pakviesta į Kanų kino festivalį, ne kartą dalyvavo konkursinėje programoje, buvo žiuri narė. Naujausias jos darbas – lėta, sentimentali drama. Joje viskas vyksta taip nekinematografiškai lėtai, jog kartais atrodo, kad stebi tikrą kasdienį gyvenimą. Beje, filme vaizduojama japonų kasdienybė skiriasi nuo įsivaizduojamos Tekančios Saulės šalies gyventojų ir jų veiklos. Visų pirma, Japonija –­ šalis, kurią matome kaip mokslinės fantastikos įkvėptą viso pasaulio ateitį, kupiną robotų, elektronikos, aukščiausių dangoraižių, greičiausio transporto, ryškiausių iškabų ir keisčiausių dalykų. Kita vertus, žiniasklaidoje sekdami straipsnius apie pirmuosius and­roidus, turinčius jausmus, vienatvės kamuojamus Tokijo korporacijų darbuotojus ir pamišusius dėl kompiuterinių žaidimų keistuolius, šiek tiek nerimaujame ir prisibijome ateities, kuri jau yra Japonijos dabartis.

Kawase filme nėra nei dangoraižių, nei greitųjų traukinių, nei beprotiško gyvenimo tempo, nei robotų. Ar tai šiuolaikinė Japonija? Daugelis mūsų nepatikės savo akimis. Siauros gatvelės, maži niekuo neįspūdingi namukai, tikrai ne moderniausios krautuvėlės ir šeimos restoranėliai. Vienoje iš tokių akies netraukiančių užeigų darbuojasi pusamžis Sentaro. Jis gamina ir pardavinėja tradicinį saldumyną – dorayaki blynelius su saldžiu raudonųjų pupelių įdaru. Krautuvėlė – mikropasaulis su nusistovėjusiu gyventojų kontingentu: kelios paauglės mokinės, mėgstančios draugiškai pasijuokti iš Sentaro, tylenė Vakana, kuri elgiasi kitaip nei visos merginos ir, atrodo, nerimauja dėl melancholiškai nusiteikusio Sentaro, ir kiti nuolatiniai lankytojai.

Nežinomo miesto gatvelės, kasdienis veikėjų gyvenimas ir buitis vaizduojami švelniomis japonų dailės spalvomis. Kaip ir bet kur kitur, didžiąją tikro gyvenimo (o būtent tokį režisierė ir siekia parodyti žiūrovui) dalį užima ne dramos ir viską apverčiančios aistros, bet labai paprasti dalykai: abejonės, nepasitikėjimas savimi, šeimos džiaugsmai ir problemos, neapibrėžtos ateities laukimas ir baimė. Nori to žiūrovas ar ne, jis pamato, kad, nepaisant visų kasdienių panašumų, kažkas japonų gyvenime yra tikrai kitaip.

Labai organiškai į filmo pasakojimą įsilieja metų laikai. Sezoniškumas svarbus ne tik Kawase kuriamai istorijai, bet ir apskritai japonų kultūrai. Filmo veiksmas užsimezga pavasarį, kai žydi sakuros ir gimsta viskas, kas nauja. Būtent tokiu metu senyva moteris Tokue įsidarbina Sentaro krautuvėlėje. Šis į naują darbuotoją žiūri nepatikliai, trikdo jos amžius ir paslaptingumas. Vasara –­ ramiausias ir laimingiausias metas, o rudenį atsiranda neapibrėžtos grėsmės nuojauta. Žydinčioms sakuroms čia skiriama tiek dėmesio, kad net labiausiai į Japonijos populiariąją kultūrą pasinėręs žmogus pasąmonėje atranda tradicinę gamtinės ramybės ir harmonijos filosofiją. Sakuros – ne šiaip sau žydintys medžiai, o proga sustoti, pažvelgti į švelnius žiedlapius ir pakeisti savo gyvenimą.

Kai kam tokia išvada ir pabrėžtinai ilgas žiūrėjimas į medžius gali pasirodyti tarsi bereikalingas patosas. Panašių jausmų gali sukelti ir pernelyg išsamus pasakojimas apie raudonųjų pupelių auginimą, rinkimą ir gaminimą. Tokue reikalauja, kad „pupelės būtų išgirstos“! Taip pabrėžiama praeities tradicijų ir pagarbos gamtai svarba. O juk atėję į kiną žiūrėti dramos, tikimės išgirsti ne apie pupelių nuotykius. Tačiau žiūrint japonų filmus, lūkesčius ir pageidavimus geriausia palikti nuošaly, vis tiek viskas bus kitaip, nei įsivaizduojame.

Japonų kultūros atveju nepamatuoti lūkesčiai yra itin ryški tendencija. Tikimės moderniųjų technologijų triumfo, o gauname šiuolaikinę senųjų tradicijų ir filosofijos interpretaciją. Kasdienybėje tradicijos ir iš senų laikų atėjusios elgesio taisyklės iš tiesų tebegalioja. Mandagumo formos, socialinės padė­ties akcentavimas ir su juo susijusios normos mums sunkiai suvokiamos. Būtent todėl dažnai nelengva suprasti japonų meno kūrinius.

Filmo „Kaip žydėjimas vyšnios“ veikėjai tikrai neišgyvena sukrečiančių meilės istorijų, nekuria pasaulinio garso muzikos hitų, negelbėja princesių ir tuo labiau pasaulio. Nuo pasakojimo pradžios iki pabaigos nedaug kas įvyksta, situacija iš esmės nepasikeičia – herojai, jautę stoką, vis dar ją jaučia: Sentaro tebėra priklausomas, jo finansinė padėtis sunki. Pragmatiniame, kasdienybės lygmenyje nepasikeitė niekas. Tačiau veikėjai, susipažinę vieni su kitais, pasikeitė. Ir tai, žinoma, svarbiau nei laiminga pasakos pabaiga.

* * *

„Belgica“ (2016) yra hedonistinio gyvenimo būdo ir jaunatviško maišto trejybės – sekso, narkotikų ir rokenrolo –­ šventykla, kurios iškilimą ir nuosmukį įspūdingai (muzika ir kinematografija) ir tuo pat metu šiek tiek naiviai (naratyvas) vaizduoja belgų režisierius Felixas van Groeningenas.

Filmo centre – Gento baras „Belgica“ ir jo įkūrėjai, du broliai. Pabėgę nuo kasdienybės į šią tariamos laisvės oazę, jie švenčia verslumo dvasią tol, kol asmeniniai skirtumai, narkotikai, smurtas ir klišinių žaidimo su ugnimi situacijų gausa sugriauna brolišką vers­lo idilę. Išlieka tik klausimas: ar būta broliškų santykių? O labai gražų ir saldų atsakymą sužinome paskutinėse filmo scenose.

Baro idėja kilo jaunesniam broliui Džo, idealistui garbaniui, į pasaulį žiūrinčiam pro rožinius akinius viena akimi (kita akis liko įkritusi po vaikystės ligos). Be jokios abejonės, žavesio jam netrūksta, tačiau mažai kas įsivaizduotų baro savininką atrodantį būtent taip. Šį stereotipą geriau atitinka vyresnis brolis Frankas, siekiantis užimti dominuojančią padėtį, kad ir kur atsidurtų: darbo vietoje, šeimoje, bare, skersgatvyje. Santykiai su kitais, kuriuos jis pats pasirenka laikyti arba nelaikyti žmonėmis, taip pat paženklinti nelygiavertiškumo. Toks Franko požiūris į kitą išryškėja ne iš karto. Iš pradžių atrodo, kad jis nuoširdžiai nori padėti broliui įgyvendinti svajonę, nors jų niekada nesiejo itin glaudus ryšys. Tai atrodo šiek tiek įtartina, bet dažnas žiūrovas nurašo šį ryšio nebuvimą ir staigų jo atkūrimą kultūriniams skirtumams. Reikia pripažinti: vyresnis brolis imasi bet kokių, net ir pačių nemaloniausių baro darbų labai entuziastingai. Frankui verslas tampa galimybe pailsėti nuo pabodusios šeimos ir atsakomybės. Kuo toliau, tuo labiau jis pradeda vertinti „Belgicą“ ne kaip Džo svajonės įgyvendinimą ir bendrą projektą, bet kaip savo asmeninį kasdienio pabėgimo planą. Jam vis atrodo, jog reikia dirbti daugiau, plėsti verslą, užimti didesnį plotą, viską daryti savo jėgomis, kad nereikėtų grįžti į ramų užmiesčio namą, kuriame laukia skeptiškai nusiteikusi žmona ir dėmesio ištroškęs vaikas. Akivaizdu: šeimos ramybė neįsirašo į Franko gyvenimo malonumų schemą. Kita vertus, jis nėra tiek nepatenkintas esama padėtimi, kad ją keistų. Jam patinka turėti ir valdyti viską.

Džo elgesys priešingas. Jis nusiteikęs dirbti komandoje, bendrauti ir bendradarbiauti, ieškoti kompromisų ir meilės. Jis trokšta sukurti kai ką nauja – visų laikų geriausią naktinį klubą, vietą, kur po sunkios darbo dienos galima atsipalaiduoti artimų draugų kompanijoje. Tai, kad jam svarbu kurti, atsispindi ir santykiuose su drauge, mama, broliu, tėvu. Jis linkęs konstruoti, megzti santykį, jį palaikyti, empatiškai vertinti kitų žmonių poelgius.

Nors atrodo, jog brolių tikslas tas pats – sukurti klestintį naktinį klubą, o ir veikia jie vieningai, tačiau gana greitai paaiškėja, kad tai iliuzija. Jų vertės objektas turi tą pačią išraišką, tačiau skiriasi turinys. Džo atstovauja kūrimui, Frankas – pabėgimui ir destrukcijai.

Ši istorija šiek tiek primena Romulo ir Remo miesto įkūrimo bandymus. Legenda byloja, esą broliai nesutarė dėl būsimų statybų vietos. Supykęs Romulas nužudė Remą. Filme „Belgica“ broliams iš pradžių geriau sekasi spręsti iškilusias problemas: pavyksta sukurti „imperiją“, tačiau išlaikyti jos galybę trukdo nesutarimai dėl požiūrio į verslą bei standartiniai nuotykiai pramogų ir malonumų liūne. Deja, toks naratyvo posūkis (jei jį taip galima pavadinti) nei stebina, nei jaudina.

Filmas turi ambiciją būti tokios pat maištaujančios dvasios ir „kietumo“, kaip naktiniame klube koncertuojančios grupės: rokeriai, pankai, elektroninės muzikos dievaičiai, keistuoliai, avangardistai ir džiazo atlikėjai. Tam pasitelkiamos visos priemonės: nuo meistriškai naudojamos šviesos ir spalvinių sprendimų iki keliolikos dainų garso takelio, kurį sukūrė garsi belgų elektronikos grupė „Soulwax“. Brolių duetas sukūrė muziką penkiolikai fikcinių grupių. Kiekviena šių grupių turi savitą skambesį, atlikimo stilių, efektus, kiekviena kuria skirtingą atmosferą, atitinkančią skirtingus klubinės kultūros laikotarpius. Visi muzikiniai keliai veda į „Belgicą“.

Nepaisant hedonistinių pasakojimo klišių, muzikai pavyksta paversti filmą maloniu akiai ir ausiai. Kiekviena nuskambėjusi melodija, daina ar fikcinės grupės pasirodymas vertas atskiros analizės. Kiekvienas garsas savaip prisideda prie filmo prasmės kūrimo. Kartu jie suformuoja visą muzikinę struktūrą, įtraukiančią labiau nei vizualioji filmo dalis.