Kreivarankis. Kai dokumentinis filmas virsta meniniu

Reguliariai kylantys vaikų seksualinio išnaudojimo skandalai, į kuriuos būna įsivėlę Katalikų bažnyčios dvasininkai ir jų nusikaltimus dangstanti Katalikų bažnyčios administracija, jau seniai tapo įprastu reiškiniu. Daugelyje šalių žiniasklaidos paviešinti faktai pribloškia ne tik dvasininkų cinizmu, bet ir jų vadovybės karšt­ligiškomis pastangomis viską užglaistyti ir nutylėti. Tai vis dar šokiruoja, tačiau tuo pačiu ėmė virsti rutininėmis istorijomis, masinės diskusijos jau spėjo pasiekti mirties tašką, iš kurio rasti neskausmingą išeitį, kai viena pusė pabara, o kita tvirtai pasižada ateityje taip nebesielgti, regis, jau yra nebeįmanoma.

Nenuostabu, kad ši tema pradeda vis labiau traukti ir meninių filmų kūrėjus, o jų kūryba pati savaime tampa veiksniu, lemiančiu tolesnius realius įvykius. Prie tokių priskirtinas ir François Ozono filmas „Ačiū Dievui“ (2019). Užsienio spaudoje užsimenama, jog iš pat pradžių F. Ozonas ketino kurti dokumentinį filmą visą Prancūziją sukrėtusios pedofilijos bylos pagrindu. Šioje byloje, kuri, filmui pasirodžius ekranuose, dar nebuvo pasibaigusi, katalikų kunigas kaltinamas kelių dešimčių berniukų seksualiniu išnaudojimu, o aukštesnes pareigas Katalikų bažnyčioje užimantis dvasininkas – nepranešimu apie šiuos nusikaltimus. Vėliau F. Ozonas atsisakė dokumentinio filmo idėjos ir nusprendė kurti meninį filmą, tačiau greičiausiai būtent išankstinis įdirbis su dokumentine medžiaga ir padarė filmą tokį sausą.

Meninis (vaidybinis) filmas sukelia mums emocijas leisdamas pamatyti ir suvokti įvykius tokius, kokie jie galėjo būti. Konkrečių faktų nesaistomas ir jų niekaip neįpareigotas tokio filmo kūrėjas gali leisti sau improvizuodamas išsemti konfliktinę situaciją, suvesti ją iki absurdo, vien iš savo polėkio užbaigti viską tragiškai arba komiškai. Šiuo atveju žiūrovui nesvarbu, ar tai, ką jis matė, buvo iš tikrųjų, nes kūrybą vis tiek įvertins pagal įspūdį.

O filme „Ačiū Dievui“ niekaip neapleidžia įspūdis, kad režisierius tiesiog grumiasi su medžiagos gausa ir visą jo kūrybinę energiją išeikvoja pastangos pateikti ją korektiškai ir kiek įmanoma objektyviai. Ne veltui, F. Ozono teigimu, vietoje dokumentinio filmo nuspręsta kurti meninį būtent dėl to, kad norėta neįžeisti nuo pedofilijos nukentėjusių asmenų. Niekada nemaniau, jog savotiškai pasiilgsiu lietuviškiems filmams būdingo ilgesingo kameros žvilgsnio į lengvo vėjelio girgždenamą langinę arba kažkur toli danguje skrendantį paukštį. Tiesiog „Ačiū Dievui“ pernelyg susikoncentravęs kompaktiškai, be improvizacijų atpasakoti realias istorijas. Toks objektyvumas galiausiai ima erzinti.

Buvo keista girdėti atsiliepimus, kad filmas lėtas. Jis toks nėra, tačiau šis įspūdis susidaro žiūrovui nevalingai pradėjus laukti, ką gi visu tuo norima pasakyti. Siužetas iš esmės plėtojamas aiškiomis linijomis, bet kokie nukrypimai atriboti, o pats veiksmas pabrėžtinai sklandus. Paskiri epizodai informatyvūs – cituojami veikėjų laiškai, jie nėra per ilgi ir, sakyčiau, gan konstruktyvūs, kaip ir dialogai, kuriuose korektiškai, konkrečiai perteikiama reikalo esmė. Tačiau ilgainiui tai pradeda varginti. Filmas tarsi panardina į diskusijų, apsikeitimų raštais, institucijų oficialių pranešimų istoriją, kartais paįvairinamą racionaliai grįstais herojų veiksmais ir santūriai vaizduojamomis jų emocijomis. Tai yra patogu, kai norima įsisavinti informaciją, tačiau niekaip neapleidžia dirbtinumo pojūtis.

 

„Ačiū Dievui“
„Ačiū Dievui“

 

„Ačiū Dievui“ nesistengia pernelyg gilintis į konk­retaus žmogaus situaciją, nebando jos užaštrinti ar išsemti iki galo, kadangi herojai lengvai sutapatinami su realiais asmenimis. Tačiau baiminantis, kad galimos siužeto improvizacijos neigiamai paveiks realių žmonių gyvenimus, o išgalvoti faktai bus palaikyti tikrais, daugelis skausmingų temų vos paliečiama. Įsiminė scena, kai vaikystėje seksualiai išnaudotas vyras, jo skriaudikas ir Bažnyčios psichologė pradeda kartu melstis susiėmę už rankų ir, pirmajam staiga pradėjus blaškytis dėl besiveržiančios raudos, kiti du jo nepaleisdami tik dar stipriau suspaudžia delnus ir ima melstis garsiau. Tai bene vienintelis paveikus epizodas. Yra daug nuorodų į laikui bėgant išsivysčiusias aukų traumas, tačiau visos jos tiesiog praslenka žiūrovui pro akis, tarsi būtų oficialiai surašytos policininko protokole. Kūrėjai atsisakė idėjos krapštyti žaizdas ir atverti pūlinius, kuo šiaip jau pasižymi į kraštutinumus linkę postmodernūs kūrėjai.

Paliestų, tačiau neišplėtotų situacijų filme apstu. Pavyzdžiui, neretai tenka girdėti suaugusiuosius bravūriškai pareiškiant, kad už savo vaiką jie gerklę pasiryžę perplėšti bet kam, tačiau tikrovėje artimųjų reakcija pasireiškia visų pirma nuovargiu, siekiu viską užglaistyti ir pirmykšte aplinkinių baime. Norą plėšyti kaltųjų gerkles gana greitai pakeičia saviguoda „įvyko kas įvyko“, „nieko vis tiek nebepakeisi“, pamažu auka pradedama spausti nutilti ir susitaikyti. Kai kurie filmo herojai taip pat atsiduria situacijose, kai artimieji nedviprasmiškai leidžia suprasti, kad praeitį palikti praeičiai patogiau. Tačiau tai neužakcentuojama.

Bažnyčios hierarchinis vaidmuo taip pat iš esmės lieka nuošalyje. Nemanau, kad gilinantis į tokią jautrią temą yra būtina iš karto apkaltinti visą Katalikų bažnyčią sisteminiu pedofilijos dangstymu, priešingai, galima užimti neutralią poziciją arba netgi bandyti vaizduoti, kaip pavieniai ligos atvejai pradeda griauti sveiką religinės bend­ruomenės ir jos hierarchijos organizmą. Šiame niūriame kontekste galima analizuoti artimųjų tarpusavio santykius, nebūtinai pasirinkus vieną iš pusių, galima sutelkti dėmesį į pasekmes, kurias suformuoja vaikystėje patirtas seksualinis išnaudojimas. Tačiau tai greičiausiai peržengtų konkretaus kaltinimo realioje byloje ribas, sukurtų papildomų konfliktų ir jų interpretacijų, o šito režisierius aiškiai nenori. Jo tikslas – kuo objektyviau papasakoti tikrą istoriją taip, kaip ją matė ir suprato jis pats. Tai yra jo, kaip filmo kūrėjo, pasirinkimas ir būtų nesąžininga jį dėl to kaltinti, tačiau nenustebčiau, jei žiūrovui po pustrečios valandos peržiūros kiltų abejonė, ar nevertėjo, užuot ėjus į kino salę, tiesiog pasiskaityti apie įvykį žiniasklaidoje. Per tiek laiko, kiek trunka filmas, galima būtų apie šią bylą susirasti kur kas daugiau objektyvios informacijos internete.

Pabaigoje aukštam Katalikų bažnyčios hierarchui išsprūdę žodžiai „ačiū Dievui“ lygiai taip pat buvo ištarti ir realiame gyvenime. Žurnalistų akivaizdoje netyčia buvo leptelėta frazė, kurios esmė – ačiū Dievui, jau suėjo nusikaltimo senatis ir baudžiamoji byla negali būti pradėta. Toks, jeigu galima taip pasakyti, netyčinis cinizmas, pasireiškiantis siekiu visą prob­lemą užglostyti formaliomis taisyklėmis, sukrečia. Bet tuo pačiu, ši finalinė scena, irgi iš esmės nieko nesprendžianti, kažkiek priminė užsitęsusį teismo procesą, kai nuosprendžio paskelbimas atidedamas vis kitam ir kitam posėdžiui.

Platonas, kurdamas idealų valstybės modelį, manė, jog poetai ir menininkai turėtų būti ištremti svetur, kadangi savo kūryba perkeičia tikrovę, sugundo piliečius meno kerais ir nukreipia jų protus nuo tikrų dalykų. Na, Platonas tikrai būtų palikęs F. Ozoną gyventi susikurtoje valstybėje, o šis jo filmas būtų pateikiamas kaip visuomenei ir valstybei naudingo meno pavyzdys. Turiu omenyje ne tiek filme keliamas problemas, kiek jų pateikimo būdą. Šiuo atveju yra tikrovė, kurią reikia vaizduoti objektyviai, yra herojai, kurių motyvus reikia parodyti atsargiai ir suprantamai, pirštu bakstelint į apnuogintą problemą. „Ačiū Dievui“ paskirtis ne kelti klausimus, bet į juos atsakyti. Klausimas lieka nebent vienas: ar tai yra menas?

Draugai