Gal net geriau patirti mirtį kraupią;
bet dėl šviesos, kurią esu suradęs,
papasakot geidžiu, kas susikaupę.
Dante

Ką tik sužinojau, kad prieš 13 metų Vilniuje statėte „Carmen". Ar opera jums tokia pat reikšminga sritis kaip ir kinas?

Ne, ne tokia svarbi, bet kartais vis režisuoju operas ir man tai be galo patinka. Jaučiu, kad operos muzika ir libretas yra kaip traukinio bėgiai. Vizijos – kaip vagonai, kuriuos gali paleisti bėgiais. Kurdamas filmą nuolat svarstai, ką iškirpti, sukeisti, o štai operos naratyvas jau gatavas ir visad toks pat. Bet vizualumas – kaskart kitoks, ir tuos vaizdinius įkvepia muzika. Tad mano pastatymai gana spalvingi.

Traukinį pats tik ką pavartojote kaip metaforą – jis menuose dažnai veikia metaforiškai. Traukinį matome ir naujausiame jūsų filme „Šunų laukas". Čia veikėjas sustabdo traukinį, jis vienintelis keleivis... O kada paskutinį kartą keliavote traukiniu?

Aš gana dažnai važinėju ir Lenkijoje, pavyzdžiui, iš Katovicų į Varšuvą, ir Italijoje – iš Venecijos į Florenciją, iš ten – į Milaną, tada – Romą. Traukinys greičiausias! Simboliškai traukinys man nurodo išvykimą, pasitraukimą kažką paliekant. Mėgstu Giorgio de Chirico paveikslus, kurių horizonte pradunda traukiniai, puškuojantys baltais dūmais...

Bet traukinys jūsų filme nėra svarbiausias simbolis. „Šunų lauke" tikrovė yra siurrealistiška, sapniška. Kokia dabar siurrelizmo vieta šiuolaikiniuose menuose? Kodėl pats pasirenkate siurrealistinę naraciją?

Per mano filmų retrospektyvą nacionalinėje galerijoje Vašingtone išėjo didžiulis straipsnis, kuriame teigiama, kad esu siurrealizmo meistras. Ir italų kino žurnalas „Nocturno" vis pavadina mane siurrealistu. Bet man visada norisi pasiginčyti – nesijaučiu toks esąs, nors siurrealistinių nuojautų tikrai galima rasti. Siurrealizmas juk yra aukščiau realybės, tai jau kitas tikrovės lygis. O štai realizmas, manau, nedaug turi bendro su realybe. Jeigu muilo operą laikote realistine, jūs visiškai neteisus. Tai absoliučiai netikra ir padirbta. Tokie filmai žmogų, nepaisant jo „tikroviško" kalbėjimo, išvaizdos, elgesio, sumažina iki fizinės dimensijos. Ir mes išsirenkame tik tuos momentus, kuriuos dramaturgas, režisierius ar rašytojas, pasakodamas istoriją, laikė svarbiausiais. Nesvarbu, ar pateikdamas moralą, ar palikdamas be jo.

Man realybė yra įvairialypiška, ir mes, patys žmonės, esame neįtikėtinai kompleksiški. Mes tik mažytę dalį savo esybės įgalim sugriebti. Gyvenime nutinka tokių ekstremalių atvejų, kai žmogus atranda savy kitą savo vertę arba charakterio bruožą, kurio niekada nemanė turįs, nes nebuvo išbandęs.
Iš viso manau, kad mes, aš ir jūs, daugiausia sudaryti iš oro.

Ir vandens...

Taip, 75 procentų vandens, bet daugiausia – oro. Kai mąstote apie savo tikslus, praeitį ir ateitį – tai tik oras, vaizduotė, projekcijos. Tai dieninio sapno forma. Daugiausia sapnų apie priešingą lytį, keliones ir visa kita sapnuojame atsibudę, kai jau turėtume būti kuo „tikriausi". Ir mūsų atmintis veikia itin selektyviai. Žodžiu, egzistencijos esmė stulbinamai įvairialypė.

Tad aš laikau save realistu, pateikdamas ne tik bihevioristinius charakterio aspektus, bet ir mėgindamas sugauti dvasinius, įsivaizduojamus. Tad mano įsivaizdavimo, koks yra kitas žmogus, perdavimas yra daugiakanalis.

Na, sakykime, tradicinio naratyvo ir peizažo filmas pateikia tik dalelę tikrovės. Žiūrėdamas jūsų filmą jaučiau, kad viskas čia tikra. Net teatrališkos ar, tarkim, siurrealios scenos galiausiai susideda taip, kad pajunti tai, kas svarbiausia. Leiskite paklausti, pone Lechai, ar „Šunų laukas" yra jūsų asmeninė mirties nuostata? Ar juosta yra atsakymas jums pačiam?

Na, taip. Esu išgyvenęs avariją, kurioje žuvo du man artimiausi žmonės.

Rimtai?.. Kaip filme.

Natūralu, kad buvau sugniuždytas. Ieškojau paaiškinimų tam, kas atsitiko. Šiuo filmu aš suvedu savo sąskaitas.

Po katastrofos daugiau kaip metus praleidau studijuodamas knygas, kas yra mirtis. Ir turiu pripažinti, likau nusivylęs. Paaiškinimai rodėsi silpni ir abejotini: jų autoriai norėjo, kad mirtis atrodytų va taip. Man komfortiškiausi, įtikinamiausi pasirodė žodžiai iš Senekos laiškų Lucilijui. Jie išmintingi ir stojiški.

Seneką citavote ir filme. Kad mes po truputį mirštame kiekvieną dieną, kad didžiausia dalis mirties jau praėjusi.

Manau, Seneka yra arčiausiai priėjęs prie mirties suvokimo.

Matot, aš į filmų kūrimą ir kitą meninę veiklą žiūriu veikiau kaip į dvasinę nei materialinę. Ir nesuku galvos, kad mano filmas būtų populiarus, neš­tų pajamų, man tiesiog įdomu ieškoti. Bet tai nelengva, nes šiandienis kinas, jo platinimas skirtas blokbasteriams, komerciniams produktams. Aš negaminu produktų, aš kuriu bendravimo su auditorija galimybę. Ne kiekvienam tai patinka, nes žmonės nemėgsta galvoti. Tiesą sakant, dažniausiai jie sumoka už bilietą, nes nori užsimiršti, atitrūkti nuo savo problemų.

Mačiau, kad kai kurie „Scanoramos" žiūrovai Vilniuje bėgo iš jūsų filmo...

Natūralu, kai susiduri akis į akį su tokiais dalykais. Arba su savimi. Vis dėlto pasaulyje užtektinai žmonių, jau pavargusių nuo tradicinio kino ir ieškančių kitokių susišnekėjimo būdų. Prieš trejus metus „Scanoramoje" rodytą mano filmą „Malūnas ir kryžius", sukurtą pagal Pieterio Bruegelio paveikslą, priėmė net trys galerijos – Luvras, „Prado" ir „Smithsonian" Vašingtone. Mano nuostabai, kai Robertas Redfordas paėmė filmą „Sundance" festivaliui, jo pardavimai šoktelėjo kaip šviežiai keptos duonos – juosta buvo išplatinta 63 šalyse. Mane tai didžiai nustebino, nes filmo niekaip nepavadinsi tradiciniu. Paryžiuje filmą rodė 8 kino teatrai, o vienas jų, garsusis L'Arlequin netoliese Sen Žermeno bulvaro, kur dažnai vaikščiodavęs Sartre'as, suko šią juostą beveik 15 mėnesių kasdien. Japonijoje yra susikūrę šeši filmo gerbėjų klubai.

Leiskite pasitikslinti: vadinasi, filmo herojaus išgyvenimai po autokatastrofos yra autobiografiški. Kada tai jums nutiko, ar jau susigyvenote su netektimi?

O, tai nutiko seniai, prieš du dešimtmečius...

Didžiulis krioklys ant altoriaus, dviem jaučiais ariamas prekybos centras, šokiai ar veikiau mistinė repeticija miške naktį... Galbūt naivu tikėtis atsakymo, bet kaip jūs tas scenas išgalvojote? Gal susapnavote?

Neturiu nė žalio supratimo. Taip jau esu sukurtas – regiu vizijas. Stovėjau anądien prekybos centre ir išvydau ariančių jaučių porą. O, nuostabu! Parduotuvėse mums siūlomas į plastiką įpakuotas sterilizuotas maistas, o čia – atgal prie šaknų, kaip buvo gaunamas maistas. Tai praeities ir dabarties susidūrimas. O kodėl bažnyčioje prapliupo krioklys? Kartą bažnyčioje pajutau plūstant vandenį.

Pajutote?..

Kilo tokia vizija. Pamėginsiu paaiškinti kitaip. Esu buvęs prie Niagaros krioklių. Ten, uoloje, gali eiti tuneliu, kuris baigiasi ties krintančio vandens užuolaida. Būdamas šioje vietoje girdi įstabius garsus: balsus, verksmą, juoką... Visa uola vibruoja žemo dažnio garsu, į kurį kūnas smarkiai reaguoja ir sukelia neįtikėtinus jausmus. Saulė prasišviečia pro didelę vandens masę. Tikiesi, kad vanduo tekės greitai, bet atrodo, kad lėtai, kad jis stovi. Kad jo judėjimas – ne vertikalus, o horizontalus. Taip atsiveria nuostabiausias piešinys, kuriame regi mūšius, kalnus, didybę. Paskui sakiau visiems, kad aš mačiau Dievą. Tikriausiai tada patirtas jausmas ir transformavosi filme. Beje, ilgai žiūrint į gotikinius altorius jie tikrai atrodo kaip kriokliai.

Aš žiūrėdamas „Šunų lauką" sąmonėje sujungiau lenkų prezidentinio lėktuvo katastrofą Smolenske ir Islandijos ugnikalnio išsiveržimą 2010 metų balandį. Savo pasakojime jūs tai pateikėte kaip sąsają, kaip Dievo ženklą.

Tikrai taip. Todėl aš „įdarbinau" ir Dante kaip pagalbininką, kuris poe­tiškai apčiuopia neįmanomybę. Beje, ar pavadintumėte Dante siurrealistu?

Na, XIV amžius vis dėlto...

Tai aš pats labiau iš viduramžių nei siurrealistas. O Boscho paveikslai – ar siurrealistiški? Arba Bruegelis, tapęs nesamas uolas? Jis kilęs iš Flandrijos, kur žemė plokščia kaip bet kuriame kitame krašte prie jūros, kaip Lietuvoj. Tik įsivaizduokite vietinį dailininką, tapantį Vilnių Alpėse arba Himalajuose – juk tokie buvo Bruegelio peizažai. Ar jis irgi siurrealistas?

Nežinau... Galbūt „Mano širdis aukštumose" („My Heart's in the High­lands" – R. Burnso eilėraščio pavadinimas, – M. G.)?! Grįžkime prie Lenkijos tragedijos. Kas tada lieka –­ šauktis Dievo? Ir filme vaizduojama, kaip po žinios apie sudužusį lėktuvą jūsų herojus per kambario sieną klausosi raudų kaimynystėje. Kai tautą ir kiekvieną asmeniškai ištinka tokia siaubinga netektis, ko gero, net sunku tuo patikėti. Taip sunku, kad imiesi ieškoti paaiškinančių ženklų danguje, tarkim, ugnikalnio dulkių ir dūmų. Man regis, jūs atskleidėte šį ryšį tarp viešo ir privataus išgyvenimo.

O čia Dante vėl pravertė. Jis puikiai iliustruoja viešojo ir privataus kombinaciją. „Dieviškojoje komedijoje" atvaizduojami jo paties jausmai ir meilė Beatričei; tuo pačiu metu jam rūpi Florencija, jis smerkia to laiko papročius. Taip Dante man padėjo priartėti prie paaiškinimo, kas vyksta Lenkijoje.

Kalbėjosi Marijus Gailius

Parengta pagal Žinių radijo laidą „Aktualioji kultūra"