Marcin Łapczyński. 41-asis Gdynės kino festivalis

Tai vienas seniausių (pirmą kartą surengtas 1974 m.) tokio tipo renginių Europoje. Iki 2011 m. buvo vadinamas Lenkų vaidybinio kino festivaliu. Šiemet pagrindinėje konkursinėje programoje dėl „Auksinio liūto“ rungiasi 16 geriausių lenkų filmų. Tarp favoritų minimi ir filmai, kurie Lietuvoje bus rodomi per Lenkijos instituto organizuojamą 16-ąjį Lenkų kino festivalį spalio 6–16 d.: „Pasienyje“ (rež. Wojciechas Kasperskis), „Vienišių planeta“ (rež. Mitja Okornas).

Gdynės festivalis – svarbiausias kino renginys Lenkijoje. Nepaisant dažnai kildavusių meninių, finansinių, net politinių problemų, renginys išlaikė aukštą lygį. Jo atsiradimą XX a. 8 dešimtmečio pradžioje paskatino visuotinis įsitikinimas, jog kinematografijos poveikis Lenkijos kultūrai ir kasdieniam gyvenimui yra išskirtinis. Svarbų vaidmenį atliko Lenkijos kino kūrėjų sąjunga, šiemet švenčianti 50-ąsias įkūrimo metines, ir jos pirmininkas, režisierius Jerzis Kawalerowiczius. Organizacija saugojo lenkų kino tapatybę, tarpininkavo tarp valdžios ir menininkų. Ten ir gimė renginio idėja: jis taptų kasmetine lenkų kino švente, susitikimų, diskusijų, naujų filmų pristatymo vieta. Pirmasis Lenkų vaidybinių filmų festivalis vyko Gdanske, konkursą laimėjo rež. Jerzio Hoffmano „Tvanas“, vėliau nominuotas Oskarui.

8–9 dešimtmečiais festivalis tapo „nepaklusnių“ ir „partinių“ režisierių susitikimų vieta, čia buvo galima transliuoti savo pažiūras. 1977 m. vyko garsiausias festivalio renginys, kuriame šios abi grupės susivienijo, kad valdžiai parodytų savo aiškią poziciją, nepritarimą kino meno priklausomybei nuo valdžios ir nepaklusnumą kultūros institucijoms, cenzūrai.

„Be nuskausminimo“

Verta priminti, jog nuo 6 dešimtmečio vidurio lenkų kinematografija vystėsi, nepaisant savarankiškumo stokos, priespaudos, cenzūros, ir sulaukė sėkmės. Du dešimtmečius festivalio apdovanojimus pelnė, pvz., Andrzejus Wajda už filmus „Be nuskausminimo“ („Bez znieczulenia“) ir „Žmogus iš geležies“ („Człowieka z żelaza“), Krzysztofas Zanussis už „Maskuojančias spalvas“ („Barwy ochronne“), Kazimierzas Kutzas už „Vieno rožančiaus karoliukus“ („Paciorki jednego różańca“), Agnieszka Holland už „Karštinę“ („Gorączka“). Festivalį 1981 m. nutraukė karo padėties įvedimas Lenkijoje. Atgaivintas jis tik 1984-aisiais. Tačiau tai jau buvo kitoks festivalis, be entuziastingos laisvės atmosferos. 1987 m. festivalis iš Gdansko perkeltas į Gdynę – taip buvo atkirstas nuo Gdanske vyravusios „Solidarumo“ judėjimo generuotos laisvės atmosferos. 9 dešimtmečio pabaigoje „Auksiniais liūtais“ festivalyje buvo apdovanotas svarbiausias to meto kino žmogus Krzysztofas Kieślowskis už filmus „Trumpas filmas apie meilę“ („Krótki film o miłości“) bei „Trumpas filmas apie žudymą“ („Krótki film o zabijaniu“).

Žlugus komunizmui, prasidėjo naujos festivalio formulės paieškos. Kitokie buvo ir programoje atsiradę filmai. Menininkai negalėjo atitrūkti nuo praėjusios epochos, nemokėjo pažvelgti į ateitį. Kinuose pasirodė daugiau ar mažiau sėkmingos Holivudo schemų kopijos. Konkurso žiuri papildė užsienio menininkai. Tuo metu festivalyje buvo apdovanoti Juliuszas Machulskis už filmą „Girl Guide“, Jerzis Stuhras už „Meilės istorijas“ („Historie miłosne“), Krzysztofas Krauze už „Skolą“ („Dług“), Robertas Glińskis už „Labas, Tereska“ („Cześć Tereska“), Marekas Koterskis už „Kvailio diena“ („Dzień świra“). Pastaraisiais metais apdovanoti Jerzis Skolimowskis už „Būtiną žmogžudystę“ („Essential killing“), Agnieszka Holland už „Tamsoje“ („W ciemności“), Oskaro laureatas Pawełas Pawlikowskis už „Idą“ bei Małgorzata Szumowska už „Kūną“ („Body/Ciało“), Łukaszas Pawlikowskis už „Dievus“ („Bogowie“). Daugelis šių filmų jau parodyti ir Lietuvoje. 2014 m. atsirado konkursinė programa eksperimentiniam kinui „Kitoks žvilgsnis“. Pirmuoju jos laureatu tapo Lodzės kino mokyklos rektorius Mariuszas Grzegorzekas ir jo režisuotas studentų diplominis darbas „Dainuojanti servetėlė“ („Śpiewający obrusik“).

 

Draugai