Nepavykęs flirtas su „Suvedžiotoju“

MARTA DRAMSKA

Provincialo, kuris trokšta tapti grietinėlės dalimi ir bet kokia kaina padaryti svaiginamą karjerą, motyvas literatūroje yra dažnas. Tokį siužetą rinkosi žinomi ir vertinami rašytojai Sten­dhalis, Honoré de Balzacas ir Guy de Maupassant’as. Pastarojo vienas garsiausių kūrinių yra „Mielas draugas“, laikomas XIX amžiaus klasika. Būtent su šiuo romanu, beje, kurio fabula jau ne kartą naudojosi televizijos serialų ir kino kūrėjai, šiuolaikinius žiūrovus nusprendė supažindinti Declanas Donnellanas ir Nickas Ormerodas, pastatydami filmą, kuris Lenkijoje pavadintas „Suvedžiotoju“.

Ir filmas, ir jo literatūrinis prototipas pasakoja Žoržo Diurua, vadinamo Mielu draugu, istoriją. Šis jaunas, gražus ir, deja, neturtingas vyras atvyksta į Paryžių turėdamas svajonę padaryti karjerą ir tapti gerbiamu ir turtingu šio miesto gyventoju. Netrukus jis suvokia, kad lengviausia tai padaryti naudojantis saloninėmis intrigomis ir pažintimis, taip pat pelnantis vis naujų, draugijoje įtakingų moterų palankumą. Pasirodo, kad tokia strategija leidžia prasimušti net vidutinybėms ir visai netalentingiems žmonėms, kurie yra gudrūs ir išnaudoja kiekvieną pasitaikiusią progą –­ taip, kaip tai daro Diurua.

Nors Maupassant’o knygoje pasakojama jau ne kartą pasaulio literatūros puslapiuose užfiksuota istorija, ši lektūra įtraukia, nes parašyta įdomiai ir gyvai. Deja, to paties negalima pasakyti apie filmą. Jo koziris – kad Paryžius vaizduojamas kaip niūrokas, slegiantis miestas su nešvariais, skurdžiais užkampiais. Tai sukuria filmo nuotaiką ir perteikia jos tvankią atmosferą. Vis dėlto sunku surasti daugiau pagirtinų „Suvedžiotojo“ elementų, juo labiau sužavinčių.

Pirmiausia blogas yra pats požiūris į literatūrinį originalą. Iš filmo galima susidaryti įspūdį, kad scenaristas nesumąstė, ką veikti su romano fabula, kad ji visa tilptų į pusantros valandos trunkantį filmą. Išdava –­ atskiros linijos atrodo kaip negrabios vaiko rankos padarytas karpinys. Visos Diurua meilės istorijos neturi nei kokios nors įžangos, nei kokio nors pagrindo –­ štai Mielas draugas susipažįsta su moterimi ir su ja atsiduria lovoje, pagal aplinkybes – sužadina norą tuoktis arba pabėgti iš tėvų namų. Nesvarbu, kad prieš tai jis su šia dama matėsi ne per dažniausiai ir neturėjo progos įgauti jos pasitikėjimo –­ juk jis (ypač lenkiškoje versijoje) suvedžiotojas. Dėl to personažų santykiai yra labai paviršutiniški ir nelabai įtikinami, todėl jiems stinga dramatizmo ir emocijų. Žiūrovas, kuris neskaitė Maupassant’o kūrinio, nebūtinai supras priežastį, kodėl Mielas draugas rezga naujus meilės romanus, ir nesužinos, kaip jam pavyksta palenkti flirtui net išdidžias ir garbias ištekėjusias moteris. Susidaryti nuomonės apie kiekvieną personažą nepadeda netgi puiki pripažintų kino žvaigždžių kaip Uma Thurman, Kristin Scott Thomas ar Christina Ricci vaidyba. Nė viena iš jų neturėjo galimybės sukurti įdomios, gyvos veikėjos, nes scenarijus labai apkarpė jų linijas. Dėl to veikėjų psichologizmas nėra gilus, o žiūrovui per daug nerūpi jų likimai.

Dviprasmius jausmus sukelia Robertas Pattinsonas, vaidinantis Žoržą Diurua. Be abejonės, galima teigiamai įvertinti tai, kad jaunas aktorius labai akivaizdžiai bando išvengti šablono ir pastebimai kitaip atlieka vaidmenį, nei tai darė garsiojoje sagoje „Saulėlydis“. „Suvedžiotojuje“ jis sukūrė visai įdomų personažą, o kai kuriose scenose jo vaidyba labai aukšto lygio. Vis dėlto viską gadina Pattin­sono nuolat kartojama keista grimasa –­­ šypsenos ir pasišlykštėjimo mišinys. Ši mina, aktoriaus pasitelkiama tikrai per dažnai, po tam tikro laiko net ima erzinti ir darytis nuobodi. Taip pat nelabai įtikina pilna neapykantos ir pavydo veido išraiška, kurią išvystame Diurua veide, kai jam kas nors nepatinka – ši grimasa šiek tiek primena mimiką kerštingo keturmečio, kurį žaidžiantį smėlio dėžėje nuskriaudė bendraamžiai.

Be to, filme akį rėžia pigus psichologizmas, kurio tikslas tikriausiai yra atskleisti pagrindinio veikėjo elgesio motyvus, nes pirmoje scenoje matome sukrėstą Diurua, sėdintį varganame kambaryje ir žiūrintį į prieš jį gulintį nedidelį gabalėlį duonos ir pinigų likučius. Šios scenos būtų pakakę, kad suprastume, jog herojus gyveno skurde ir kentė alkį, kol nusprendė pakeisti šią tragišką padėtį. Vis dėlto filmo kūrėjai nusprendė rutuliojantis veiksmui žiūrovams vis priminti, kodėl Mielas draugas priima vieną, o ne kitą sprendimą, kartais prieštaraujantį etikos kodeksui. Dėl to pirma dalis virsta Diurua košmaru, kuris jį persekioja ir iškyla, kai jam būtina rinktis. Šalia labai fragmentiškos fabulos šitoks sumanymas sukelia beveik groteskišką efektą. Kūrėjai, rodos, bet kokia kaina mėgino pagilinti pagrindinio veikėjo asmenybę, nenorėdami per daug vystyti kitų temų, galinčių atskleisti Mielo draugo elgesio motyvus.

Naujoji Maupassant’o romano adaptacija sudaro įspūdį, tarytum jos autoriai nusprendė eiti lengviausiu keliu, išsirankiodami romano linijas ir kurdami savotišką kino santrauką. Deja, kaip paprastai ir būna su įvairiausiais šitokios fabulos pateikimais špargalkėse, vaizdas nei atspindi rašytojo sukurtą istoriją, nei sukuria atskirą, originalų kūrinį. „Suvedžiotojas“ nėra nauja Maupassant’o romano interpretacija. Gaila, nes knygoje, atrodo, slypi pakankamas potencialas ir jos pagrindu galėtų atsirasti įdomus filmas. Vietoj jo turime „Suvedžiotoją“, kuris yra menkavertis, paviršutiniškas ir tiesiog nuobodus.


Iš lenkų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS
Versta iš: „artPapier“, 2012 07 15, Nr. 14 (206).