Režisierius CHRISTOPHERIS NOLANAS („Memento", Betmeno trilogija, „Pradžia"), kurdamas naujausią filmą „Tarp žvaigždžių" („Interstellar", 2014), bendradarbiavo su astrofiziku KIPU THORNE'U. Taip laiko dilatacija¹ filme tapo emocine kliūtimi tarp tėvo ir dukters. O kvantinė gravitacija, problemiškas reliatyvumo teorijos ir kvantinės mechanikos derinys, –­ centrine siužeto intriga. Tardamasi su mokslininku, vizualiųjų efektų kūrėjų komanda siekė, kad juodosios skylės vaizdas būtų ne tik įspūdingas, bet ir kiek įmanoma tikslesnis. Režisierių ir astrofiziką kalbina „Wired" žurnalistas Adamas Rogersas. Pokalbis sutrumpintas. Filmas „Tarp žvaigždžių" rodomas Lietuvos kino teatruose.

Chrisai, „Pradžioje" („Inception", 2010) apsiėjote be „tikro" mokslo. Kodėl „Tarp žvaigždžių" prireikė fizikos?

Christopheris Nolanas. Gal skambės keistai, bet man atrodo, kad „Pradžioje" daug mokslo: filmas paremtas griežtomis, iš esmės matematinėmis ir geometrinėmis, taisyklėmis. Nemažai laiko sugaišom, kad jos veiktų. Tai nėra „tikras" mokslas, bet „moksliškumas" filmui būdingas. Kinematografiniame pasakojime esi priverstas sukčiauti, bet stengiesi sukčiauti kuo mažiau, kad nepažeistum sutarties su žiūrovu. „Pradžioje" geometrija ganėtinai solidi.

Neišduodant siužeto, „Tarp žvaigždžių" akcentai – pagrindinė užduotis ir kulminacinė scena – pagrįsta sunkia­svoriu mokslu.

Kipas Thorne'as. Per pirmą mūsų pokalbį aptarėm keliavimą pirmyn ir atgal laiku ir tai, kad mokslininkai iki šiol nėra tikri, ką fizikos dėsniai leidžia, o ko ne. Chrisas atėjo su savais sumanymais, o aš ieškojau būdo juos pritaikyti prie to, ką mes, fizikai, manom žinantys. Chrisas kažkaip išsitraukė esminę fizikos dalį, kuri plačiai nėra žinoma – idėją, kad gravitacija gali prasiskverbti į visas dimensijas, nors jokia kita jėga negali.

Kipai, norite pasakyti, kad jūs dešimtmečius studijavote gravitaciją, o Nolanas tiesiog intuityviai ją atrado?

C. N. Ne, ne intuityviai. Kipo darbuose radau klausimą, ar singuliarumas – taškas juodosios skylės centre, kuriame erdvėlaikis be galo iškreipiamas – visada paslėptas, ar gali atsiverti vadinamasis nuogas singuliarumas. Jei žinotume, kas tame taške dedasi, geriau suprastume, kaip suderinti gravitacijos jėgą su elementariųjų dalelių mechanika. Tai viena didžiausių visatos paslapčių, – griebiausi jos kaip šarka blizgučio.

Kipai, ar buvo akimirkų, kai pasakėte: „Ei, ne, šitaip negalima. Taip nebūna"?

C. N. Buvau užsibrėžęs, kad filmo veikėjai keliaus didesniu greičiu nei šviesa. Norėjau pralaužti, kaip aš pavadinau, šviesos barjerą. Kipui tai nė kiek nepatiko. Ginčijomės kelias savaites.

K. T. Išdėsčiau jam visas priežastis, kodėl taip būti negali. (Iš stebėtojo taško, šviesos greičiu keliaujančio žmogaus energija pasiekia begalybę, o laikas sulėtėja tiek, kad visiškai sustoja.) Keliskart pasikalbėjom ir jis atsitraukė.

C. N. Galiausiai aš daugmaž suvokiau reliatyvumą. Nekalbu apie visišką supratimą, tiesiog apie miglotą pojūtį. Tarsi mokytumeisi groti muzikos instrumentu ir netyčia paspaustum teisingą akordą. Taigi tariau: „Žinai ką? Sutinku. Niekas negali viršyti šviesos greičio." O jis sako: „Na, taip, nustatytose zonose negali..." ar kažkaip panašiai. Pala pala! Kiekvienos triušio olos dugne yra kita triušio ola, o šios – dar kita. (Triušio ola Nolanas vadina juodąją skylę –­ vert. past.)

Jonah (režisieriaus brolis, scenarijaus bendraautoris –­ vert. past.) sako, kad bendraudamas su Kipu reliatyvumą suvokė net kelias savaites, bet tada prasidėjo scenaristų streikas, jis turėjo nutraukti darbą, ir suvokimas išblėso. Žinau, ką tai reiškia. Tarsi atsiveria mažutis langelis. Štai kodėl meninio pasakojimo ir mokslo ryšys mane žavi. Tai ne intelektinis supratimas. Tik suvokimo pojūtis.

K. T. Tu vadini tai pojūčiu, aš pavadinčiau intuicija. Jakovas Zeldovičius, vienas svarbiausių XX a. astrofizikų, dirbęs prie rusų vandenilinės bombos, buvo mano artimas draugas. Jis negalėjo suprasti, kaip iš juodųjų skylių gali sklisti Hokingo spinduliuotė, nors pats Stephenui Hawkingui pakišo šią mintį. Bet kartą, kai Maskvoje aplankiau Jakovą, jis iškėlė rankas ir šūktelėjo: „Supratau! Pasiduodu. Hawkingas buvo teisus." Galiausiai jis tai suvokė intuityviai.

Tai skiriasi nuo matematikos supratimo?

K. T. Labai. Matematika buvo aiški. Bet suvokti yra kas kita. Intuicija lemia tai, kaip tu naudojiesi matematika. Tai esminis mokslininkų arsenalo elementas, lygiai kaip ir pasakotojų.

Kokių dar kilo problemų dėl Chriso sumanymų?

K. T. Chrisas norėjo planetos, kurioje laiko dilatacija būtų neįtikėtinai didelė – nemaniau, jog tokia gali egzistuoti. Bet jis pareiškė: „Man reikia, ir viskas." Grįžau namo, išsimiegojau, paskaičiavau ir išsiaiškinau, kad jeigu turėtume juodąją skylę, kuri pakankamai greitai sukasi, planetoje, esančioje prie pat paskutinės stabilios orbitos, laiko išsiplėtimas būtų toks, kokio jis nori. Tai mane tikrai nustebino.

C. N. Mūsų susitikimai niekada nesibaigdavo galutiniais atsakymais. Tik klausimais. Kaip ir bet kuris tikras mokslininkas, Kipas abejoja viskuo.

K. T. Būdamas mokslininkas aš tiek kartų klydau, kad tapau labai nuolankus.

C. N. Net jei žiūrovai nesugebės perprasti mokslo, aš siekiau, kad jie jį pajustų ir kad būtų aišku, jog filmas grįstas nuoseklia logika. Kipui iš pradžių atrodė, esą filmo kulminacija ne tokia, kaip tarėmės. Bet tai tiesiog (nors nekenčiu to žodžio) meninis požiūris. Mes bandėm sukonstruoti griežtą geometrinę idėją, turėdami galvoje M. C. Escherio ir kitų menininkų darbus. Man kilo mintis apie matricą, kuri reprezentuotų visą keturmačio pasaulio informaciją trimis išmatavimais, arba penkiamatį pasaulį –­ keturiais, priklausomai nuo to, kur skaičiuosime laiką. Tad Kipui galėjau pasakyti: „Jokių taisyklių aš nepažeidžiu."

K. T. Man labai patiko teserakto² scena – kai jis man ją paaiškino. Filme yra nuostabi vieta, kai Brand (akt. Anne Hathaway) sako, kad 5 dimensijų būtybėms laikas yra tarsi kalnai ir slėniai. Gali eiti laiku į priekį lyg liptum į kalną. Gali eiti laiku atgal lyg leistumeis į slėnį. Puikiai pasakyta. Bet kaip tai suderinti su Chriso taisykle, kad niekas fiziškai negali keliauti laiku atgal? Šitai man buvo neaišku.

C. N. Jei esi dvimatė būtybė, negali matyti dviejų išmatavimų –­ matai vieną. Jei esi trijų, gali stebėti tą antrąjį išmatavimą. Man atrodo, taip yra su laiku. Negalime jo matyti. Galime jį tik jausti ir atitinkamai elgtis. Bet jei penkių dimensijų būtybės žiūrėtų į mūsų pasaulį, jos galėtų stebėti laiką kaip erdvinę dimensiją.

Mūsų sukonstruotas geometrinis modelis yra mėginimas parodyti žiūrovams, kad su papildomais išmatavimais mūsų pasaulis atrodytų visai kitoks. Tai neįmanoma užduotis, bet mėginti buvo žiauriai smagu. Iš esmės teseraktas yra analogija. Filme kirmgraužos³ aiškinamos pasitelkus perlenktą popieriaus lapą visatai pavaizduoti. Tas lapas reprezentuoja tris išmatavimus. Suskliaudžiame trečiąjį, kad būtų lengviau suprasti.

Kaip ir vamzdeliu sujungti paviršiai, vaizduojantys kirmgraužą, arba nuo masės išlinkusi paklodė, vaizduojanti dėl gravitacijos išsilenkusį erdvėlaikį. Dvimatis lapas išreiškia tris matmenis.

C. N. Bešnekėdamas su Kipu apie kirmgraužą galiausiai supratau, kad tai keturių dimensijų skylė trijų dimensijų erdvėje. Kadangi 3D skylė 2D erdvėje atrodytų kaip apskritimas, tai 4D skylę mes matytume kaip sferą. Štai kodėl parodžiau tai filme.

Bet kaip tokius dalykus perteikti žiūrovams?

C. N. Žinau kaip, nes žinau, kaip veikia dvimatė fotografinė perspektyva ir kaip veikia akys, kurios irgi mato tik du išmatavimus. Fotografiškai perteikti idėją, kad sferos abiejuose kirmgraužos galuose yra vienodo dydžio, visai nesunku. Filmų kūrėjai tuo užsiima nuolat.

Dėl to aš ir nepritariu terminui 3D, kai kalbama apie stereoskopinius vaizdus, nes filmas visada yra 3D. Fotografija tris matmenis reprezentuoja dviem. O kino juosta prideda laiką.

Kipai, jūs dirbot ir su aktoriais?

K. T. Kelios savaitės prieš pradedant filmuoti Kanadoje, gavau laišką iš Matthew McConaughey. Jis suko galvą dėl Kuperio vaidmens. Taigi susitikome Beverli Hilso viešbutyje, kuriame jis buvo užsidaręs savaitgaliui...

C. N. Su visais savo užrašais!

K. T. Jis išstumdė baldus ir nuklojo grindis didžiuliais prirašytais lapais, po vieną kiekvienam konkrečiam fizikos klausimui ar charakterio ypatybei. Ištraukdavo lapą, klausdavo ir užsirašinėdavo. Tai buvo nuostabus pokalbis. O paskui telefonu pusantros valandos kalbėjau su Anne Hathaway. Ji pradėjo prisistatydama: „Aš šiokia tokia moksliukė."

C. N. Ji dievina mokslą. Kaip ir Michaelas Caine'as. Jis tiesiog nekantravo susitikti su Kipu, net nusifotografavo su juo. Šitaip elgiantis jo dar nebuvau matęs. Geri aktoriai negali šnekėti žodžiais, kurių nesupranta. Bet, matydami Kipą, kuris visą gyvenimą gilinosi į šią temą, jie dar ir užfiksuoja tam tikrus vizualius ženk­lus –­­ elgseną, išvaizdą, absorbuoja tai, ką reiškia paskirti savo gyvenimą fizikos tyrimams.

Chrisai, ar buvo akimirka, kai pagalvojote: „Jetau, aš turiu siužetą, kuriame yra ir kirmgrauža, ir juodoji skylė, tai tikrai supainios žiūrovus"?

C. N. Ne, skaitant Jonah juodraštį buvo momentas, kai pagalvojau: „Jetau, turiu šešias kirmgraužas ir penkias juodąsias skyles." Šito jau tikrai būtų buvę per daug. Kipas turėjo puikių sumanymų su keliomis juodosiomis skylėmis, bet aš nusprendžiau, kad vienos skylės ir vienos kirmgraužos užteks su kaupu.

K. T. Filme erdvėlaivis, skren­dantis ketvirčiu šviesos greičio, turi sulėtinti. Vienintelis būdas tai padaryti –­ pasinaudojant juodosios skylės traukos jėga. Bet Chrisas antros skylės nenorėjo. Taigi nusileidau: „Na, tai šiokia tokia apgaulė, bet galim panaudoti neutroninę žvaigždę."

C. N. Ir mes panaudojom.

K. T. Man buvo svarbiausia, kad filme būtų įtvirtintas tikras mokslas – nuo plačiai žinomų dėsnių iki spekuliacijų. Mums tai pavyko.

C. N. Fizika turėjo būti atskleista tinkamai, kad galėtume pagrįstai plėtoti metafizinius dalykus. „Tarp žvaigždžių" pradžioje mažesnis erdvėlaivis susijungia su didesniu. Scenarijuje tai –­ viena eilutė. Bet filme ji užėmė visai nemažai laiko, nes... Na, yra dviejų tipų mokslinės fantastikos filmai. Vienuose tai rodoma kaip gąsdinanti ir reikšminga patirtis pirmąkart tai atliekantiems astronautams, –­ ir filme tai detaliai vaizduojama. Kituose – tik pamatome erdvėlaivį, herojai, įsitaisę įmantriose kėdėse, paspaudžia mygtuką, ir viskas! Turi žiūrovams pasufleruoti, kokio tipo tavo filmas. Tada didesnės idėjos, rizikingesni moksliniai sumanymai įgauna pagrindą. Žiūrovai pradeda rimčiau į juos žiūrėti.

¹ Vienas iš A. Einsteino atradimų. Skrendant beveik šviesos greičiu sulėtėja laiko tėkmė. Taigi žmogus per artimą šviesos greičiui skrydį kosmose pasens mažiau nei jo Žemėje likęs dvynys.
² Keturmatis hiperkubas, turintis 16 kampų. Teserakto santykis su kubu yra toks, koks kubo santykis su kvadratu.
³ Hipotetinė erdvėlaikio ypatybė, atsivėręs „tunelis", kuriuo sutrumpėtų kelias per erdvę ir laiką.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„Wired", 2014 November