Mick LaSalle. Geri norai, pusėtini rezultatai

„Les Misérables“ („Vargdienių“) sumanymas buvo geras, bet bėda ta, kad šį kartą įgyvendintas jis nesėkmingai. O sumanymas buvo tas, kad aktoriai turi dainuoti savo dainas priešais telekamerą gyvai.
Beveik visuose kituose miuzikluose, kuriuos teko matyti, aktoriai tiesiog krutina lūpas derindami jų judesius prie iš anksto įrašyto garso. Dainavimas gyvai yra kur kas pavojingesnis ir įdomesnis ir taip pat sukuria erdvę spontaniškiems vaidybos momentams, kurie vis dėlto negali įvykti, jeigu aktorius nuolatos turi galvoti, kaip krutinti lūpas. Iš dalies režisieriui Tomui Hooperiui, išgarsėjusiam filmu „Karaliaus kalba“ („The King’s Speech“), pavyko pasiekti šį tikslą. Anne Hathaway, pavyzdžiui, labai įtikinamai dainuoja „Aš svajojau“ („I Dreamed a Dream“), spinduliuodama emociniu šviežumu, kurį retai tenka pamatyti miuzikluose.
Bet kiekvienam šaukštui medaus teko šaukštas deguto. Dauguma „Les Misérables“ dainų yra kontempliatyvūs vidiniai monologai ir norint pateikti juos filme reikia stambių planų. Stambiuose planuose aktoriai dainuoja taip, tarsi jie kalbėtų su kažkuo esančiu šalia, tyliai ir natūralistiškai. Hathaway atveju, priartinimas sumenkina jos nuostabią dainą ir, nors aktorės vaidybos lygis yra neginčijamas, pusę jos sudaro kūkčiojimas. O juk žinote, kaip sakoma Brodvėjuje: kai scenoje liejasi ašaros, žiūrovų akys sausėja.
Visgi Hathaway klojasi puikiai palyginti su Hugh Jackmanu, kuris vaidina Žaną Valžaną ir kurio personažas yra viso filmo ašis. Kiekvienas, kuriam teko girdėti dainuojant Jackmaną, žino, kad kai jis dainuoja visu balsu, demonstruoja aukštą, zvimbiantį, malonų tenorą, kuriuo naudojasi kaip tiksliu instrumentu. Toks balsas tikrai gali sujaudinti auditoriją. Bet didžiąją dalį „Les Misérables“ jis dainuoja pusbalsiu ir filmuojamas stambiu planu, o Jackmanas, dainuojantis pusbalsiu, yra katastrofa. Jo balsas virpčioja ir stringa, nepataikydamas į gaidą. Kartais net atrodo, kad „Les Misérables“ yra atonalios kompozicijos eksperimentas. Bet ne, taip vaidenasi dėl Jackmano dainavimo.
Vienas iš kriterijų, įrodantis, koks prastas Jackmanas, nes jam teko dainuoti pusbalsiu, yra tas, kad Russello Crowe, vaidinančio Valžano persekiotoją inspektorių Žaverą, dainavimas dažnai skamba ne blogiau negu Jackmano, o Crowe juk negalėtų žmoniškai padainuoti, net jeigu nuo to priklausytų jo gyvybė. Tačiau Crowe moka vaidinti ir gali vertinti „Les Misérables“ taip, tarsi tai būtų tik dar vienas draminis jo filmas, nors ir su dainavimu, – kaip ir yra. Tai ir yra prob­lema.
„Les Misérables“, ekranui pritaikytas sceninis miuziklas, kuris savo ruožtu yra to paties pavadinimo Victoro Hugo romano adaptacija, pasakoja apie tai, kas nutinka Valžanui, kuris išeina iš kalėjimo, atlikęs bausmę už duonos kepaliuko vagystę. Paskui jis vėl pažeidžia įstatymą ir likusią dalį savo gyvenimo praleidžia bėgdamas ir slapstydamasis, gyvena išgalvotu vardu ir bando išsisukti nuo Žavero, ne tiek žiauraus, kiek siutinamai neturinčio vaizduotės. Jo atkaklus, dogmatiškas atsidavimas įstatymui yra priešinamas Valžano impulsyviai užuojautai – Valžanas vaizduojamas kaip tikras, sąmoningai savo gerumo neišmąstantis krikščionis, Žaveras – kaip tikra, sąmoningai savo blogumo neišmąstanti pabaisa.
Ši metafizinė istorija reikalauja pakylėtos atmosferos, tokios, kokią galėtumėte atrasti sceniniame miuzikle. Deja, medžiagos perkėlimas iš vienos terpės į kitą visada yra trapi procedūra, ir kartais pacientas miršta. „Les Misérables“ atveju, filmas vaizduoja istoriją pažodžiui ir tai, kas galbūt buvo poetiška scenoje, filme tampa sentimentalu ar juokinga. Tas istorijos akcentas, kad Valžanas buvo nuteistas už pavogtą duonos kepaliuką, praranda savo metaforinę reikšmę, ir siužetas tampa panašesnis į paprastą pasakojimą apie didelę nesėkmę, dėl kurios Valžanas nesiliauja įkyriai dejavęs. Ir jauni revoliucionieriai antrame veiksme –­ stovintys už barikadų ir kovojantys su visa Prancūzijos kariuomene – atrodo ne kaip didvyriai, o veikiau kaip pusgalviai, žūstantys be jokio rimto reikalo.
Aktoriai parinkti tikrai daugiau negu vykusiai – puikiai pasirodo ir Eddie Redmayne bei Amanda Seyfried, vaidinantys jaunus įsimylėjėlius, ir Samantha Barks, vaidinanti nelaimingąją Eponiną – bet jie yra tiesiog įvilioti į spąstus sumanymo, kuriame veikėjai egzistuoja patys sau, o ne auditorijai. Ne mažesnio pagyrimo nusipelno ir Helena Bonham Karter bei Sacha Baronas Cohenas, suvaidinę vulgarius Londono stiliaus smuklininkus, tačiau kad ir kokia puiki yra šių aktorių vaidyba, kyla klausimas, ar šie personažai apskritai turėjo būti įtraukti į kino filmą.
Taip pat knieti paklausti režisieriaus, kodėl visi šitie veikėjai prancūzai ne tik kalba angliškais akcentais, bet ir pavaizduoti kaip tipiški britai. Juk, kaip žinome iš viduramžių istorijos, prancūzai ir anglai nėra labai artimi.
Kai Bobas Fosse statė „Kabaretą“, jis visiškai perkūrė šį miuziklą, adaptuodamas jį ekranui. Kai kurias dainas išmetė, pridėjo dainą „Galbūt šį kartą“ („Maybe This Time“) – ir rezultatas buvo klasikinis filmas. O Hooperis, atvirkščiai, iš esmės išpūtė sceninį miuziklą „Les Misérables“ iki didelio, įspūdingo filmo mastų, ir perkėlimą atliko taip tiesiogiai, kad gali įžiūrėti net pertraukas tarp veiksmų. Jis nesiėmė taisyti net labai netinkančių kinui dalykų – pavyzdžiui, argi išmintinga ekrane nuolat kartoti tą pačią sceną (Žaveras pasirodo, Valžanas bėga)? O sugrūsti tris balades į vieną krūvą taip pat ne pats geriausias sumanymas.
„Les Misérables“ gerbėjai tikrai nebūtų prieštaravę, jeigu kino filmas būtų kitoks negu sceninė miuziklo versija, bet geresnis ar bent jau ne prastesnis. Miuziklo ekranizacija reikalauja kažkokios naujoviškos koncepcijos, kitokios vizijos, kad filmas pateisintų savo egzistavimą. O „Les Misérables“ kūrėjas palieka mus salėje su filmu, kuris sąžiningai atkuria visas miuziklo detales ir vis dėlto yra kažkaip keistai ir nepaaiškinamai negyvas.

„The San Francisco Chronicle“, 2012 12 24


Vertė Vitalijus Šarkovas

„Vargdieniai“

Draugai