Mokytoja apiplėšė banką. Pokalbis su Kristina Grozeva ir Petariu Valčanovu

Kristina Grozeva (g. 1976) Sofijos universitete baigė žurnalistiką, dirbo televizijoje, įstojo į režisūrą, prof. G. Diulgerovo klasę. Petaris Valčanovas (g. 1982) Plovdive baigė C. Lavrenovo dailės gimnaziją ir įstojo mokytis režisūros L. Staikovo klasėje.

2013 m. jų pilnametražė debiutinė „Pamoka“ buvo pastebėta Berlinalės programoje „Talent Project Market“, jai skirtas „Arte“ apdovanojimas. 2014 m. filmas jau įvertintas visame pasaulyje, apdovanotas įvairiuose kino festivaliuose. Šiemet kartu su dviem kitais filmais pretenduoja gauti Europos Parlamento LUX kino apdovanojimą. Filmas taip pat rodomas ir Lietuvoje. Režisierius kalbina Elica Dimova.

 

Dar vienas apdovanojimas, skirtas filmui „Pamoka“, yra I. Bergmano premija, ar jis sunkesnis už kitus?

Petaris. Apdovanojimai darosi vis sunkesni! Nežinau, iš kokios medžiagos juos gamina. O šiaip – tai vienas prestižiškiausių apdovanojimų, skiriamų už debiutinį ir antrą filmą. Iš viso pasaulio atrenkami tik aštuoni filmai.

Kiek apdovanojimų surinkote iki filmo premjeros Bulgarijoje?

Petaris. Galbūt dešimt. Mes neskaičiuojame apdovanojimų, džiaugiamės jais, tačiau saikingai. Kartais keliaujame po festivalius, bet tik tada, kai niekas kitas iš filmavimo grupės negali ten nuvykti... Truputį keista – „Pamoka“ gyvena savo gyvenimą, keliauja po pasaulį, bendrauja su žiūrovais, o čia, Bulgarijoje, mes jau ruošiamės kitam filmui.

Kasdien iš žydrojo ekrano plūsta istorijos, sakytum, tyčia paruoštos kinui. Kuo jus patraukė mokytojos iš Pleveno nutikimas?

Kristina. Viskas įsižiebė nuo laikraščio antraštės „Mokytoja apiplėšė banką“. Šito pakako dramaturginei medžiagai. Mes net neperskaitėme paties straipsnio, drauge su Petariu išsyk išvydome prieš akis visą filmą. „Pamoka“ nėra biografija. Tai net nėra filmas, paremtas tikru nutikimu, ir nesvarbu, kad įkvėptas realių įvykių. Filme tikslingai nesinaudojame dokumentika, tikrovę paimame tik kaip trampliną, visa kita –­ mudviejų vaizduotės vaisius ir autorinė dramaturgija.
Petaris. Ieškodami parabolės išraiškų, norėjome išvengti žurnalistinių sensacijų ir tyčia nekreipėme dėmesio į straipsnius, kuriuose buvo aprašytos šio įvykio detalės.

Pagrindinio vaidmens atlikėja Margita Goševa išlaiko visą pasakojimo krūvį. Kaip įtikinote ją prisidėti prie filmo kūrimo?

Kristina. Ji tarė „taip“ dar mudviem neparašius scenarijaus. Vien pamačiusi antraštę „Mokytoja apiplėšė banką“...

Petaris. Pasirodo, tuo metu, kai skaitėme antraštę, ji per TV žiūrėjo interviu su ta mokytoja. Interviu jai paliko didžiulį įspūdį, ir ji pasakė: „Norėčiau tai suvaidinti...“ Margitos itin stiprus charakteris ir, matyt, todėl ji suvaldė dramaturginę medžiagą.

„Pamoka“ yra pirmas trilogijos apie mūsų visuomenę filmas. Kas tai: šiuolaikinė parabolė, momentinė mūsų gyvenimo nuotrauka ar kas nors kita?

Kristina. Šiuolaikinis alegorinis pasakojimas – jį mėginame sukurti. Tik savo pasakojimais neformuluojame gatavų pamokymų. Žiūrovas turi pasirinkimą: įsivaizduoti save veikėjo kailyje arba būti jo teisėju. Abiem atvejais ką nors pasiims iš papasakotos istorijos.

Nors truputį praskleiskite antro trilogijos filmo „Užstatas“ uždangą.

Petaris. Šį kartą pagrindinis herojus banko neplėšia, kaip tik priešingai. Randa milžinišką sumą pinigų ir, nors sunkiai verčiasi, pinigus grąžina. Mudu įkvėpė geležinkelio apeivis Nikola Dimitrovas, prieš kelerius metus ant bėgių Sofijos priemiestyje radęs maždaug tris milijonus levų ir atidavęs juos policijai. Bet didžiausią įspūdį mums padarė valstybė, kuri, atsidėkodama tam žmogui, padovanojo laikrodį, o šis iš tiesų pasirodė besantis liemenė...

Kristina. Įspūdį paliko ir Nikolos prisipažinimas, kad antrą kartą radęs pinigų, praeis pro šalį, nes istorija apkartino jam gyvenimą...

Kaip užsienio žiūrovai reaguoja į „Pamokos“ istoriją?

Petaris. Audringiausiai reaguoja mokytojai. Japonijoje jie buvo šokiruoti, kad „Pamokos“ herojė priversta dirbti papildomai. Japonams mokytojavimas yra misija, ji reikalauja visiško atsidavimo, ten nė neįsivaizduojama, kad įmanoma dirbti dar ir ką nors kita. (...)

Bulgarijoje „Pamoka“ negavo paramos. Debiutantai pirmiausia turi sulaukti pripažinimo užsienyje, kad prasimuštų tėvynėje?

Petaris. Išeina, kad taip. Kuriant „Pamoką“ Nacionalinis filmų centras parėmė idėjos plėtojimą, vėliau – promociją, bet filmo gamybai buvo parodyta „raudona kortelė“. Jei mums nebūtų pasisekę, kažin ar dabartinis mūsų projektas pajudėtų iš vietos.

Kristina. Iš tiesų, bėdų yra ir jų priežastis – valstybinės filmų gamybos finansavimo sistemos nerangumas: susidaro tokios sąlygos, kad kasmet du trys filmai kaunasi tarpusavyje. Gaila, bet iš šono žiūrint viskas primena peštynes turguje. Sistema turi tapti lankstesnė ir turėti įvairių alternatyvios filmų kūrėjų paramos galimybių net ir įvairiais produkcijos kūrimo etapais.

Petaris. Tiesiog reikia pakeisti Kino finansavimo įstatymą.

Kokie esate už kino ribų?

Kristina. „Už kino ribų“ neegzistuoja. Atsipalaiduojame kalbėdamiesi apie kiną ir žiūrėdami gerus filmus. Mudu esame šiek tiek „suluošinti“, ypač Petaris. Net kai nuvykstame prie jūros, pirmiausia iš jo lūpų išsprūsta šūksnis: „O, kokia nuostabi vieta filmui!“

Gyvenimas kaip kine, bet su minimaliu biudžetu. Kaip nuryjate kompromisus?
Kristina. Mene kompromisai žlugdo. Jei juos mėgini nuryti lengviau, pasidaro tik blogiau. Mat tada nebesi kūrėjas, o gamintojas.

 

Iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė

www.temanews.com