„Adelės gyvenimas. I ir II skyrius" (La Vie d'Adèle, chapitres 1 & 2, rež. Abdellatifas Kechiche) – tai filmas apie keletą paprastos merginos Adelės gyvenimo tarpsnių, kurie šiaip jau būdingi dažnai žemiškajai kelionei: apie pirmąją didelę meilę ir apie tą keistą būvį, kuris ištinka jai anksčiau ar vėliau lemtingai pasibaigus. Kas filmą matė, žino, kaip kas buvo Adelės gyvenime. Kas nematė, tegu dar pažiūrės, nes jeigu ne pati Adelės istorija, tai bent kinematografinis jos vaizdinys dėmesio tikrai vertas – nepaisant vienos kitos nykesnės scenos, tai kuo tikriausias švelnaus, įvairiapusiško ir neišsemiamo jaudulio pliūpsnis. Tas jaudulys – tai ne galutiniai sprendimai, ne dangų ir žemę drebinančios dramos, bet nuolatinis pojūčių, palinkimų, prisilietimų, ūpų, nuotaikų, juslinių ir jausminių atspalvių mirguliavimas. Stebėti Kanų aukso šakele įvertintas Adelę (Adèle Exarchopoulos) ir Emą (Léa Seydoux) išties vienas malonumas, ir akivaizdu, kad pagrindinę, itin subtilią pasakojimo giją sudaro anaiptol ne gana ramiai vienas kitą keičiantys tipiškai gyvenimiški įvykiai bei poelgiai, o visų pirma permainos veikėjų veiduose, gestuose ir laikysenose. Ne be reikalo praktiškai tik juos mes ir matome, tarytum kameros akis ne išoriškai stebėtų veikėjų pasaulį, o būtų panardinta į tarp jų tvyrančią, iš pokalbių, susitikimų, prisilietimų audžiamą erdvę. Be režisieriaus, už tai, žinoma, liekame skolingi ir operatoriui Sofianui El Fani bei montažo komandai, kurie sėkmingiausiose vietose savotiškai apvertė „jausmų kinui" įprastą santykį tarp akies ir ausies: žvilgsniui nepasiekiamus jausmus išsakantį, iš kūno kaip rekvizito ar dekoracijos ataidintį vidinį balsą čia pakeičia pamatinis kūniškumas, buvimas-kartu, kurio atžvilgiu dialogai ir polilogai tėra paviršinis atspindžiavimas. Argi tame nėra teisybės? Ar ne toks ir yra tas pasaulis, kuriame visad be menkiausio įspėjimo, iš neįtikimiausios artumos išnyra –­ pirmoji meilė?

Taigi, Adelė įsimyli. Pirmą kartą ir visiems laikams. Tiesiog, lyg niekur nieko? Ne – į meilę įšventina „širdies tuštuma", kurią ir jai, ir jos aplinkiniams, ir, žinoma, mums, įvardija literatūra: šiuo atveju Pierre'o de Marivaux „Marianos gyvenimas". Siužetiniam vyksmui lygiagreti literatūros plotmė čia apskritai yra kertinis ramstis: ant jos neregimo pagrindo išauginamas erotinės stokos, savo kitoniškumo pripažinimo, netikėto, bet ilgai laukto susitikimo, žodžiu, pirmosios meilės pasaulis. Galima netgi sakyti, kad literatūra yra savotiškas lemties šešėlis, nedviprasmiškai metamas ant mums rodomų Adelės gyvenimo įvykių. „Marianos gyvenimas" – tai pranašystė: širdis pati atpažins tą, kurio(s) trokšta; „Antigonė" – nuosprendis: nori nenori, savo lemtį priimti teks; Sartre'o „Egzistencializmas yra humanizmas" – pažadas: patinka tai tau ar ne, esi laisva(s) ir turėsi priimti atpildą už savo veiksmus. Kalbant meninėmis kategorijomis, „asmeninės" laimės ieškančio žmogaus klaidžiojimas Rašto diktuojamų gyvenimo kelių rūke yra bene pagrindinė „Adelės gyvenimo" kaip siužetinio pasakojimo tiesa, ir kiek gaila, kad individualių išgyvenimų bei literatūrinių modelių lemtingos jungties linija, dvigubinanti malonumą imlesniam žiūrovui, lieka gana fragmentiška, iki galo neišplėtota, o ilgainiui ir visai nunyksta.
Užtat jeigu, taip sakant, pažvelgsime šiek tiek anapus Adelės, jeigu pripažinsime, jog šiaip jau ji neatrodo kuo nors ypatinga, jog panašių nuotykių ir bėdų (savo neatitikimą lig tol įprastoms pasaulėvokos schemoms, didelę meilę, šeimyninio gyvenimo džiaugsmus ir nesėkmes) per tuos metus turbūt patyrė didžioji dalis jos bendraklasių, tai anapus šių įprastinių peripetijų atsiskleis kitas, bendresnis pasaulio supratimo sluoksnis, šį tą pasakantis apie tai, kuo šis filmas vis dėlto mus jaudina, kas sudaro nujaučiamo Adelės gyvenimo „fatališkumo" pamatus. Stebint niekuo neypatingą Adelę tiesiog kaip žmogų, susiduriantį su sunkumais ir priimantį sprendimus, tvinkčiojantį jausmais ir juos išsakantį veiksmais, sulig kiekvienu jos gyvenimo posūkiu vis ryškiau matyti, kad šiai merginai, šiaip jau darančiai visa, kas žmogiška, nė akimirkai neiškyla vienas lyg ir ne mažiau žmogiškas iššūkis –­ poreikis, polinkis, pašaukimas, o gal ir pasmerktumas vadinamajai savirefleksijai. Tai nereiškia, jog Adelė yra kokia nors kvaiša, kuri visai nesusigaudo ar net nemėgina susigaudyti savo gyvenimo aplinkybėse: anaiptol, ji atrodo gana išmintinga mergina, o ir susivokinėti jai tenka ne tiek jau mažai. Bet kaip tada mums suprasti, kad vis dėlto ji – lygiai kaip ir visi kiti, lygiai kaip ir vietoje nenustygstanti kameros akis – nė akimirkai nesustoja bent menkiausiam savistabos aktui? Kaip suprasti, kad du pirmieji jos gyvenimo skyriai lyg ir kupini visokiausių prasmių, plūsta įvairiausiais jausmais, vėto ją iš išorės ir lamdo iš vidaus, bet neiškelia nė vieno atviro klausimo nei jai, nei ištisas tris valandas ją vien iš arti stebėjusiam, nė akimirkai nuo jos nenutolusiam kinematografiniam žvilgsniui?
Pati Adelė, kadangi tikrai nėra joks savo nuotykių demiurgas, čia niekuo dėta. Ji, taip sakant, tiesiog gyvena savo gyvenimą, kaip ir kiti žmonės. Bet jeigu jau taip, tai koks gi jis yra, tasai žmonių gyvenimas, kuo turiningiausiai apsieinantis be savirefleksijos? O jis, rodos, nėra nei permatomai skaidrus, kaip kokia burnoje tirpstanti savaime suprantamybė, nei neįžvelgiamai paslaptingas, kaip iš tamsiųjų kūno ar sielos gelmenų išsivystantis bežadis gestas. Mat stebint Adelę, visiškai normalią šiuolaikinę merginą, neapleidžia nuojauta, kad tiek jos, tiek mūsų gyvenime prasmių skaidrumas nuo kūno tamsumų iš tikrųjų nebesiskiria, kad nei jai, nei mums, tiesą sakant, nebėra jokio skirtumo tarp to, ką esame pratę laikyti kultūra ir gamta.
Todėl, tarkim, skaudūs Adelės bandymai suprasti savąjį seksualumą yra pažintis ne su kokiais nors „laukiniais geiduliais", o su žmones jungiančiomis ir skiriančiomis kūno kultūromis: hetero-norma ar homo-marginalumas, tauškėjimas sekso klausimais su būriu draugužių ar intymus bendravimas dviese, darbininkiškas konservatyvumas ar menininkiškas liberalumas, viena, kita ar kažkas tarp jų? Arba, kita vertus, visi jos patiriami kultūros dalykai yra ne kokio nors „vidinio žmogaus" apraiškos, bet virtinė nuorodų į potraukio, polinkio, traukos ir atostūmio sritį: ar gali suartėti su metalistu, jeigu nemėgsti metalo, ar makaronų valgytojai gali gyventi kartu su austrių gurmanais, ar darželių auklėtojos gali puoselėti santykius su menininkėmis, ar namudinis žmogus suderinamas su kūrybiniu? Dėl to, pavyzdžiui, visai suprantama, kad sekso scenos „Adelės gyvenime" yra taip ištęstos ir nesulyrintos visokiausia „choreografija": tai, žinoma, savitas, bet iš esmės – niekuo neišskirtinis bendravimas, tad besiliečiantys, laikui bėgant vis artimiau susipažįstantys kūnai čia yra ne kas kita negu vienas kito akivaizdoje kalbantys, o kartais ir ne mažiau glaudžiai susiliečiantys veidai. Dėl to ir tokie žmogiškumo simboliai, kaip „simpatija", „širdies tuštuma", „lemties nuosprendis", „laisvė ir atsakomybė", čia nebėra jokia, nei vidinė, nei išorinė meta-fizika ar paslėptis: visi šie nebyliu svarumu dvelkiantys reikšminiai krešuliai čia veikia kaip prigimties dėsniai ir instinktai, kurie Adelei net ne tiek padeda, kiek neprašomi verčia ją atpažinti save pačią, o taip pat artimos ar tolimos rūšies tą ar ne tą, kitą žmogų.
Pati Adelė už visa tai nė kiek neatsakinga, ir ne šiaip sau tiek sėkmingi, tiek pragaištingi jos poelgiai tarsi „pasidaro" savaime, ne šiaip sau jos laimėjimai ir nuopuoliai trykšta ne kokiu nors minties judėjimu ar vertybiniu kryptingumu, bet vien neapibrėžtais jausmais ir kūno skysčiais. Jai nėra jokių „aišku" ar „išgyventa", kuriuos galėtų, taip sakant, „išdėti", nuskaidrinti visiems, kaip nėra ir jokių „neįžvelgiama" ar „neprieinama", kurie ją iš visų kitų išskirtų. Visa, kas su ja vyksta, yra natūrali žmogiškojo gyvenimo eiga, kurioje išankstinis apibrėžtumas ir savarankiškumas dera taip, kaip tarpusavyje dera biologinė rūšis ir pavienis jos egzempliorius: dviejų vienodų tos pačios rūšies gėlių nebūna, bet visos jos dygsta, auga, žydi ir vysta kaip viena. Viskas, ką ji daro, yra kelionė tolyje vis atsiveriančio gyvenimiškų galimybių horizonto link ir atsidavimas nuolat tvinkstantiems ir slūgstantiems bevardžiams jausmams. Adelė – tai kultūrinis augalas, kuris, reaguodamas į savo pras­minės aplinkos sąlygas, privalo ir trokšta –­ nori nenori, skauda neskauda – išauginti tai, kas jame „įdėta" kaip gamtinė potencija, reikalaujanti kultūrinės dirvos.

Jeigu čia ir veikia kokia nors savarankiškai sprendžianti instancija, tai ji sprendžia tik už kitus. Tai toks savotiškas kasdienybėje išskydęs likimas, smulkmenose blykčiojančio atsitiktinumo ir tektonines mases stumdančio jusmo sąjunga. Taip jau nutiko, kad Adelė sutiko Emą: ji negali ir nenori nieko sakyti, tiesiog pajunta, kad štai šitam žmogui yra, taip sakant, įtvinkusi; taip jau įvyko, kad Adelė ir Ema priklauso skirtingoms rūšinėms aplinkoms: jos negali ir nenori nieko dėl to daryti, tiesiog patyliukais, o retkarčiais ir netiesiogiai prasitardamos, junta didėjantį nuotolį ir augančią giliavandenę įtampą; taip jau susiklostė, kad Ema savo į dienotvarkę neįspraudžiamo darbo reikalais užsibuvo pas kitą jai simpatizuojančią bičiulę: Adelė negali ir nenori nieko aiškintis, tiesiog staiga visa apimtimi pajunta lig tol pamažu besiplėtusią vienatvę ir keliauja patenkinti poreikio artumui kitur; taip jau yra, kad Ema pamatė Adelę su meilužiu: ji negali ir nenori klausyti išdavikės pasiteisinimų, tiesiog pajunta pagaliau nutrūkstant jau prieš tai suvytusį saitą ir paprasčiausiai išgrūda ją pro duris. Čia negali būti nei priespaudos, nei maišto, nėra jokio karo ar ginčo, jokios taikos ar tiesos. Gyvenimai jungiasi, auga, nyksta ir lūžta savaime, o visa tai patirti, klestėti ir skaudėti, reiškia ne ką kita, kaip būti gyvuoju saitu simbiotinės kasdienybės raizginyje: tam reikės nepagailėti sielos ir kūno, neišvengiamai teks priimti sąmoningumą ir jautrumą, užtat visi atsakymai bus pažadėti iš anksto.
Tad „Adelės gyvenimas" dvelkia savotiška visuotine romantika: gyvenimas yra totaliai erotiškas, nes kiekvienas gauname savo žiupsnį jusmo, jausmo ir begalybės, kada visi skambūs žodžiai, visi giliausių išgyvenimų padiktuoti gestai pasirodo esą purslai nuo mus nežinia kur plukdančių –­ per vietas, knygas ir žmones – prigimties potvynių ir atoslūgių; lemties dėsniai yra prieinami kiekvienam, nes visi gimstame ir augame šiokio ar tokio kultūrinio sudėjimo, vienokios ar kitokios prasminės sanklodos, ir kiekvienas anksčiau ar vėliau atpažinsim, kas gi mus traukia, ko trokštame ir kas mums patinka. Toks jau tas gyvenimas: kažkas nutinka, kažką pajunti, ir nieko negali padaryti, tik paklusti tam, kas tau kažin ką reiškia. Bent jau, žinoma, tol, kol vis dar kalbam apie pirmąją meilę.