„Privaloma mokymosi dalis buvo kelionės „į biblioteką“ – tai yra, į artimiausią barą“

Su MARIJA GODOVANNAJA, režisiere ir dėstytoja (Peterburgo Smolnio laisvųjų menų ir mokslų institutas), 5 metus studijavusią JAV pas Joną Meką, kalbasi Sergejus Diošinas

Marija, kaip jūs tapote Jono Meko mokine?
Negaliu savęs vadinti „Meko mokine“. Jonas yra viešai atsisakęs tokio veiksmo, kaip dėstymas, dėstytojavimas. Taip, jis skaitė paskaitas ir vedė aptarimus / diskusijas. Bet niekada nedėstė tradicine to žodžio prasme. Kitaip nei jo brolis Adolfas Mekas, įkūręs kino katedrą Bardo koledže 1971 m. ir ten dirbęs iki 2004 m.
Jonas daugumai iš mūsų buvo dvasinis mokytojas, kino guru, kuris moko nemokydamas. Jo gyvenimo ir bendravimo būdas, visapusiškos žinios, jo filmai mums buvo tikrasis orientyras. Ir svarbiausia –­ pavyzdys alternatyvaus kelio Kinemato­grafe, kuriame kinas nėra profesija „nuo 9 iki 5“, bet egzistavimo būdas, absoliutus pasinėrimas, kiekvienos tavo sekundės tyrimas per kino kameros objektyvą.

Jono Meko filmo „As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“ kadrasKuriais metais tai buvo? Kiek metų gyvenote Niujorke?
Buvau atėjusi į Antologiją, eksperimentinio kino archyvą, dukart. Pirmąsyk, 1996 m., tiesiog ieškojau darbo. Su šeima apsigyvenau Niujorke ir mėginau išsiplėšti tiek iš emigrantiškos rutinos, tiek iš „naujojo amerikiečio“ numintų takelių. Su pinigais Antologijoje buvo striuka, o man jų reikėjo, todėl, išdirbusi be atlyginimo mėnesį, išėjau ir įsitaisiau kasininke kitame kino teatre. Tačiau šitos vietos beprotiška atmosfera (kažkas nenusakomo tarp antikvariato ir mokslo laboratorijos) niekaip nenyko. Ir 1998 m. aš sugrįžau, ir jau ne dėl pinigų, o dėl tų žmonių su džinsais ir tvido švarkais. Ir tik tuomet pirmą kartą pasižiūrėjau eksperimentinius filmus (dauguma šitos krypties menininkų nemėgsta šio pavadinimo, jie mano, kad vadinamasis eksperimentinis kinas ir yra tikrasis kinas, o holivudinė produkcija eksperimentuoja su žiūrovo pinigine ir skoniu). Taigi nuo 1998 iki 2002 metų aš priklausiau Antologijos šeimai (arba dar tiksliau –­ klanui).  

Kaip vyko mokslai? Tai buvo daugiau praktika nei teorija? O gal tiesiog boheminiai nugrimzdimai? Jūs esat sakiusi, kad  tie mokslai buvo vaikščiojimai į barą ir pokalbiai prie baro... Jeigu ten šalia atsisėsdavo Jimas Jarmuschas – tai tuomet suprantu...
Reikėjo išmokti padaryti kiną savo paprasto gyvenimo tąsa. Ir tai buvo sudėtingas procesas, nes aš buvau baigusi tradicinę kino mokyklą – Bruklino valstybinį koledžą, vieną iš 24 po visą Niujorką išmėtytų koledžų. Maniškė mokslo įstaiga buvo garsi tuo, kad joje dėstė Allenas Ginsbergas, o mokslai čia buvo siejami su komercijos dėsniais, su gebėjimais tvarkytis dideliame kolektyve. Programa buvo kokybiška, bet tradicinė.
O Mekui kinas – tai tavo rankos tęsinys, kai kino kamera (o vėliau – vaizdo kamera) visada yra šalia ir gali būti panaudota bet kuriuo momentu. Antologijoje iki šiol kabo užrašas: „Jeigu jūs peržengiate šitą slenkstį, vadinasi, jus galima filmuoti. Jūs duodate sutikimą. Kitaip – išeikite.“ Žinoma, niekas neišeidavo.
Taip, neatsiejama mokslo dalis čia buvo „ėjimas į biblioteką paskaityti knygų“, t. y. kelionė į artimiausią barą „Marsas“, kurio, deja, jau nebėra. Na, Jarmuscho neatsimenu, tačiau buvo daug kitų puikių režisierių, dailininkų, kompozitorių. Peggy Ahwesh, Pipas Chodorovas, Augustas Varkalis (Eugenijus Varkulevičius), Audrius Naujokaitis, Andrew Lampertas, Harmony’s Korine’as... Prie stiklo baltojo vyno ar alaus mes kalbėjomės apie kiną, meną, politiką, istoriją arba tiesiog be galo kvatojome, pokštavome. O paskui ėjome žiūrėti kitų kiną arba montuoti savąjį.

Koks buvo pagrindinis Meko patarimas mokiniui – žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti?
Taip, Jonas sakydavo, kad reikia žiūrėti kuo daugiau filmų, nes akis treniruojasi ir tik šitaip galima tapti kino menininku. Ir dar vienas patarimas, kurį man persakė japonų režisierius Stom Sogo: reikia filmuoti kiekvieną dieną nors po minutę (tuomet kalbėjomės apie filmavimą, juostos ryškinimas mums buvo labai brangus). Žiūrėti kiną ir filmuoti kiną –­ štai du pagrindiniai Jono patarimai.

Kaip trumpai apibūdintumėt Meką?
Labai dosnus žmogus. Kaip kino menininkas ir kritikas – negailestingas, nepripažįstantis kompromisų. Kai negalėjau išnarplioti vieno filmo sumanymo, pasakė: „Čia nėra ką suprasti, reikia jausti, nes tai yra poezija.“

O jo kūrybą?
Jono kūryba – jo gyvenimo tąsa. Žinoma, transformuota poetinio žvilgsnio prizmės. Jis tapo vadinamojo dienoraštinio filmo (diary film) išradėju. Išradėju per prievartą, kaip jis pats sakė: po darbo jam nelikdavo laiko jokiai kūrybai, todėl jis ėmė nešiotis 16 mm kino kamerą „Bolex“ ir filmuoti viską aplink save – ne tradicine linijine, bet fragmentine, „suplėšyta“ maniera, eksperimentuodamas su filmavimo greičiais, kameros judesiu, kompozicija, šviesa ir t. t., ir vėliau, jau montuojant, pridėdamas nepakartojamą poetinį komentarą.
Šie filmai (taip pat ir kitų jam artimų menininkų) labai paveikė mane. Iki Jono ir Antologijos aš visai kitaip įsivaizdavau savo profesinę veiklą: na, pradėsiu dirbti kokiame nors mažame filme kaip montažo režisierė ir tyliai kilsiu karjeros laiptais. Man atrodė, kad filmui gimti būtinas gerai apgalvotas scenarijus, biudžetas, filmavimo grupė, prodiuseris... Visiškai nemaniau, kad galėčiau pati kurti. Be abejo, aš neneigiu tradicinio kino gamybos modelio (su studentais jį nuolat ir smulkiai aptarinėjame), tačiau reikia žinoti, kad yra alternatyva, kad jūs bet kuriuo atveju –­ kūrėjas, kad reikia tik pasitikėti savimi ir labai mylėti kiną (ir dar šiek tiek techninių žinių, kurias galite savarankiškai išgriebti iš interneto, specialių knygų), jei nori padaryti filmą, jei labai nori išreikšti save per vaizdų ir garsų pasaulį. Reikia tik jūsų deginančio troškimo ir meilės kinematografui.  

O pati esate sukūrusi pilnametražį filmą?
Taip, filmo „Objects in Mirror Are Closer Than They Appear“ (2007) trukmė 61 minutė. Tai visiškas eksperimentas. Norėjau sukurti miesto (Niujorko) simfoniją be naratyvinės struktūros ir vis tiek prikaustyti žiūrovo dėmesį. Išanalizavau kadrais Walterio Ruttmanno filmą „Berlynas. Didelio miesto simfonija“ (1927) ir tuomet „išsitraukiau šaknį“ savajam kinui.

openspace.ru, 2012-06-28


Vertė Jūratė Visockaitė

 

Draugai