Ramūnas Čičelis. Dialogo kultūra ir presingas

Ugnės Žilytės piešinys

Dialogas – vienas seniausių žmonių tarpusavio bendravimo būdų, jis siekia antikos filosofines mokyklas ir jų praktikas bei judaizmo tradiciją, pagal kurią itin svarbu, kad žmogus nebūtų užsidaręs savo intelektiniame, emociniame ir egzistenciniame kiaute. Dialogas ypač aktualus narcizo mito kontekste: asmuo, įsimylėjęs savo atvaizdą vandenyje, niekada negalės megzti dialogo ar polilogo – jam terūpės tai, kaip jis mato pats save. Mažiau radikalia forma narcizas yra tas, kurį domina tik jo paties asmeninis santykis su pasauliu ir tai, kaip pasaulis mato jį. Apie Kitą ir įsiklausymą, tylą ar pauzę tokiais atvejais kalbėti netenka. Bene stipriausiai dialogo kaip egzistencijos formą yra apmąstęs religijos filosofas Martinas Buberis. Pasak jo, tam, kad vyktų dialogas, būtinas kreipinys į Kitą, kaip pokalbio dalyvį. Žydų filosofas prisimena asmeninės patirties fragmentą: į jį kreipėsi krizės ištiktas žmogus, tačiau Buberis buvo užsiėmęs ir neišklausė, neatsiliepė. Tas, kuris kreipėsi, po kurio laiko, nepasidalijęs savo rūpesčiu ir kančia, nusižudė. Medijų prisotintame pasaulyje išlaikyti dialogą ilgiau nei penkiolika minučių yra sudėtinga: medija iš prigimties linkusi iš pradžių įtraukti pokalbio dalyvius į bendrą vyksmą, o po tam tikro laiko negailestingai blokšti juos į atskirtį. Televizijos teorijoje tai reiškia, kad žiūrovas šiandien menkai geba išlaikyti dėmesį tada, kai laidos ar šou turinys reikalauja didesnių intelektinių pastangų. Televizorius ar kompiuterio ekranas, į kurį žiūrima, nėra skirtas tobulėti, jis atitraukia nuo dialogo, todėl tai, kas matoma, dažniausiai net nepasiekia interpretacinio lygmens. Žmogus šiais laikais į televizorių dažniausiai spokso, o ne žiūri.

Tokiomis sąlygomis LRT kanalu nuo šio sezono pradžios transliuojama savaitinė laida „IQ presingas“. Anksčiau ši laida buvo pasiekiama internete ir kurta kaip pelno nesiekiantis projektas, kurio tikslas – didinti ir auginti diskusinę kultūrą Lietuvos viešojoje erdvėje. Laidos vedėjas ir pagrindinis kalbintojas – VDU profesorius Egidijus Aleksandravičius. Jo pašnekovai dažniausiai yra akademinio, politinio, kultūrinio ar socialinio lauko dalyviai, gerai žinomi žiūrovams. Laidos formatas yra sukurtas kaip klasikinis dialogas, pagrįstas antikinėmis tradicijomis, gyvomis ir VDU, kuriam profesorius atstovauja. Vienas esminių principų: viena disciplina, vienu klausimu nesiremiantis pokalbis. Jo metu įmanoma nuo visiškai praktinių klausimų nukrypti į abstraktų apibendrinimą ir vėl grįžti prie rupios kasdienybės. Žurnalistikos teorijoje žinomi keli interviu tipai: laidos vedėjas gali būti suplanavęs visą pokalbį ir jam tereikia laiku įterpti klausimus (tokiu atveju, netenkama improvizacinio efekto) – Aleksandravičius yra vienas talentingiausių improvizatorių Lietuvos intelektualiniame lauke, todėl „IQ presingo“ pokalbiai visada išsaugo netikėtumo galimybę; laidos vedėjas sugalvoja esminį ir raktinį pirmąjį pokalbio klausimą, o toliau – „kaip Dievas duos“ (šio tipo pokalbių vedėjas dažniausiai nebūna ganėtinai įsigilinęs į temą ir nepažįsta pašnekovo taip gerai, kad galėtų pasikliauti spontaniškumu, pokalbiui stinga informatyvumo). „IQ presingas“, aišku, nepatenka į šią pokalbių kategoriją, nes laidos vedėjas kviečia sau gerai pažįstamus pašnekovus (tai nėra trūkumas, nes asmeninis santykis nepaverčia pokalbio siau­rai tendencingu ar šališku); trečiosios rūšies pokalbiai –­ patys vertingiausi, nes čia susilieja ir netikėtumas, ir informatyvumas, ir klasikinė pokalbio dramaturgija, pokalbyje balansuojama tarp režisūros ir improvizacijos, tarp nežinios ir maksimalaus temos išmanymo – televizijoje tokį pokalbį rasti sunku, nes laidos dažnis reikalauja didžiulių pastangų. Ar „IQ presingas“ yra vertingiausios pokalbių rūšies laida? Ir taip, ir ne. Aleksandravičius dar iš Santaros-Šviesos viešųjų diskusijų mokyklos yra išmokęs improvizuoti kaip džiazo meistras (laida filmuojama pastačius statinę viename iš Kauno džiazo klubų), pokalbiai vedami taip, kad ir jo dalyviams, ir žiūrovams daug kas paaiškėja, nes Aleksand­ravičius, ir jo pašnekovai yra pokalbio temą išmanantys žmonės, gebantys niuansuoti – paversti diskusiją menu.

Vis dėlto ar laidos vedėjas neužgožia pakviestų pašnekovų? Ar vyko dialogas, apie kurį mąstė ir rašė M. Buberis? Laida sumanyta ne kaip interviu ciklas, o kaip dviejų lygiaverčių pašnekovų pokalbiai, todėl Aleksandravičiaus aktyvumas, regis, neturėtų stebinti ir būtų pateisinamas, tačiau kai kuriuose pokalbiuose pašnekovų nuomonės taip ir lieka neatskleistos, nes laidos vedėjas pernelyg dominuoja arba tiesiog per gerai žino pašnekovo nuomonę vienu ar kitu klausimu, todėl jam ji savaime suprantama ir nereikalauja įgarsinimo, o apie vaizdo kameras, dėl kurių pokalbis tampa viešas, negalvojama, nes laidos vedėjas ir kūrėjai sąmoningai nesiekia šou efekto ir leidžia sau pamiršti, kad yra stebimi. Akivaizdu, kad Aleksandravičius laidoje yra labiau tas, kuris kreipiasi, nei tas, į kurį būtų kreipiamasi, todėl dažnai pristinga pašnekovo išklausymo, gebėjimo nutylėti ir palikti temos aspektą žiūrovo ar pašnekovo mąstymui ir interpretacijai, susidaro laidos vedėjo pokalbio su savimi įspūdis. „IQ presingui“ gal kiek stinga santūraus subtilumo, kuris tampa įmanomas, kai pokalbių tema ne „presinguojama“, o štrichuojama. Naujoji laida primena nesiaurai suprantamo mokslo tezes, kuriose turinys dėstomas kategoriškai ir šiurkštokai. Kita vertus, jei laida sumanyta kaip presingas, minėti jos ypatumai pateisinami. „IQ presingas“ yra lyg aštrus intelektinis ir švelniai kovinis „sportas“.