Iki XIX a. pabaigos ir Martino Heideggerio bei po jo sekusios filosofų plejados Vakarų humanistikoje tikėta objektyvaus žvilgsnio į tikrovę galimybe ir teisingumu. Toks žvilgsnis pirmiausia buvo tiriantis – mokslas suvoktas kaip atrama menui, kuris daug labiau kito nei analitinio santykio su pasauliu istorija nuo antikos iki XX a. pradžios. Mene nuolat svyruota nuo interpretacijos iki maksimaliai įmanomo racionalaus santykio su kūrinio medžiaga ir forma. Moks­las nuolat vystėsi pažangos link, todėl apie subjektyvistinio sąlyčio su daiktais, žmonėmis ir reiškiniais galimybę kalbėti buvo neįmanoma. Nuo M. Heideggerio ir egzistencinės filosofijos gimimo radosi sąvoka „fenomenas“ – asmuo, žvelgiantis į pasaulį ar jį aprašantis, turi savo ankstesnę patirtį, kurią įterpia į tiriamo fenomeno tuštumas. Nė vienas tikrovės daiktas pats savaime nėra išbaigtas, todėl visada reikia žmogaus, užpildysiančio tikrovės tarpus. Taip imama pripažinti subjektyviojo santykio su pasauliu galimybė ir net viršenybė. Kiekvienas žmogus, žiūrėdamas į tikrovės objektą ar girdėdamas kalbą, turi išankstinių nuostatų, kurios sudaro lūkesčių horizontą. Apie jį hermeneutikos krypties menotyrininkai kalba nedvejodami, tačiau iki šiol plačiau pripažintas tik lūkesčių horizonto egzistavimas, kai patiriamas meno kūrinys, o ne socialinė, politinė, ekonominė ar platesnės sampratos kultūrinė tikrovė. Tokia simetrija įmanoma ir akivaizdžiai patvirtinama šiuolaikinio žmogaus kasdienybėje. Žodį „objektyvus“ išgirsti yra vis mažiau progų.

Žurnalistikos teorijoje ir rengiant praktiniam darbui įvairių krypčių (spaudos, radijo, televizijos ar interneto) žiniasklaidos specialistus, „objektyvumo“ sąvokos stebėtinai neišvengiama. Nors praėjo daugiau nei šimtmetis nuo objektyvistinio pasaulio pažinimo susvyravimo, žurnalistai iki šiol mokomi objektyviai perteikti informaciją. Pasak daugelio vadovėlių autorių ir profesorių, pagrindinė žiniasklaidos silpnybė ir yda yra objektyvumo stoka, arba šališkumas. Suprantama, kad tokiais atvejais turimas galvoje nuomonių vienu ar kitu tikrovės reiškinių spektras, įvairovė. Jei žurnalistas perteikia auditorijai vieną požiūrį, tai vadinama neprofesionalumu.

Iš tiesų rimtesnė priešinga problema: kokybiško subjektyvumo stoka. Kokybiškas publicistinis verbalinis, audialinis ar vizualusis pasakojimas, turintis neišvengiamų subjektyvumo požymių, gali rastis tik tuomet, kai susipažinta su daugeliu kitų subjektyvių įžvalgų vienu ar kitu tikrovės klausimu. Šiuolaikinėje žiniasklaidoje gausu subjektyvių nuomonių, nesiremiančių analitiniu darbu su kitomis subjektyviomis nuomonėmis. Kai toks darbas atliktas, žurnalistui lieka dvi galimybės: atskleisti ir kitų nuomones jų kontradikcijas, sampynas, tautologijas arba iš didumos svetimų nuomonių susikurti savąją. Antroji galimybė reikalauja drąsos, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip lengvo barjero peržengimas, o iš tiesų yra aukštos dalykinės kompetencijos ženklas.

LRT televizijos jau kelis dešimtmečius transliuojama laida „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ yra reto profesionalumo produktas. Laidos vedėjas nebijo ilgo pasakojimo – tai rizikinga ir kartu labai įdomu, nes šiuolaikinės žiniasklaidos ir visuomenės tekstai vis trumpėja. Tie, kas Čekuoliui prikiša vaikišką pokalbio intonaciją, turėtų prisiminti, jog žmogus tik vaikystėje sugeba išlaikyti dėmesį ties vienu objektu ne ilgiau nei keliasdešimt sekundžių ar minutę. Jo „Popietė“ skirta išsilavinusiam žmogui, gebančiam koncentruoti dėmesį į vieną problemą ilgiau nei dešimt minučių. Nemažai kitų publicistinių laidų yra lyg vaikams adaptuoti šou, skirti dirginti emocijas ir instinktus, o ne tirti, analizuoti, įsiklausyti ir įsižiūrėti. Tai, kas komercinių kanalų tinkleliuose vadinama publicistika, iš tiesų yra šio žanro degradacija.

Čekuolis yra gerąja prasme senamadiškai drąsus, nes geba išlaikyti nuoseklumą, ir tuo, apie ką kalba laidoje, domėjosi ne vieną dešimtmetį. Taip atsiranda į objektyvumą nepretenduojantis profesionalus subjektyvumas. Žmogus, kurio patirtis nuolat šviežia ir kartu lyg literatūros kūrinio siužetas papildanti ankstesnį įdirbį, gali nedvejodamas turėti savo nuomonę ir argumentais, o ne jausmais, ginti ją Artimųjų Rytų, JAV ar kito regiono politikos bei ekonomikos klausimais. Kai daugelio žurnalistų stilius yra tuščia kartotė, Čekuolis laidoje išskleidžia šaltinių įvairove paremtą analizę, kuri papildoma Prancūzijos televiziją primenančiais šypsniais ar grakščia ironija. Tai, kas nevaržoma ir laisva, yra šiuolaikinės žiniasklaidos savastis. Čekuolis žiūrovui primena klasikinę ir vis retėjančią santykio su tikrove galimybę – saiko jausmą. Laidos siužetai konstruojami kaip literatūros kūriniai su klasikine struktūra nuo užuomazgos iki atomazgos. „Popietė“ artėja, tačiau išvengia audialumo dominavimo ydos: laidos vedėjo mimika ir talentas kurti patikimą kamerinę atmosferą prie stalo, drąsa garbaus amžiaus rodytis ekrane ir dėl neaiškaus tarimo naudotis subtitrais, taip pat Vakarų šalių didžiųjų televizijos kanalų reportažų intarpai išlaiko žiūrovo regimąjį dėmesį. Kalbant apie Čekuolio laidų pagrindu parengtas ir išleistas knygas, jų sėkmę, pastebėtina, kad tai, kas televizijos ekrane yra elitinė klasika, knygų leidybos srityje virsta populiariosios kultūros fenomenu. „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ primena Lietuvos televizijų žiūrovams, kad dar visai neseniai būta kartos, kuri pasauliu ir viešuoju gyvenimu domėjosi ne vien paviršutiniškai socialiniuose tinkluose, o giliai ir intencionaliai.