Renata Šerelytė. Pobjauriai, svetimi, neherojiški

Recenzijų apie filmą „Purpurinis rūkas“, kuriam rašiau scenarijų, skaičiau tiek, kiek pateko į akiratį. Tiksliau, kiek nuorodų išmesdavo feisbukas specialiame filmui skirtame puslapyje. Drįsau netgi komentarus perskaityti, nors šiaip vengiu „nuoširdžių“ išsisakymų, grįstų ne tiek nuoširdumu, kiek įsitikinimu, kad be komentatoriaus pareiškimo sugrius pasaulio tvarka. Kadangi tokie komentatoriai daug ką daro iš inercijos, buvo netgi juokinga, kai imta pulti Marių Ivaškevičių, mat viena ausimi kažkas išgirdo, kad jis kadaise parašęs scenarijų pagal Felikso Rozinerio apsakymą „Purpuriniai dūmai“. Paskui susizgribo (gal pagaliau perskaitė filmo kūrėjų pavardes), ir jau nelabai nustebau, kai vienas komentatorius apdovanojo mane vatinuku ir kolorado juostele. Dabar laukiu nesulaukiu, kad koks nors teisingų pažiūrų patriotas imtųsi ideologiškai preparuoti visą mano kūrybą, tarkim, kad ir „Mėlyn­barzdžio vaikus“.

Nors radau ir nuomonių, kuriose atsispindi empatija. Ir netgi supratimas, kad kinas yra menas, o ne tik propagandos įrankis. O jeigu kinas yra menas, personažai tiesiog neišvengiamai turi būti tokie, koks yra jų kūrėjas – žmogus, turintys daugybę ydų ir silpnybių. Kūrinius galima mylėti, jų nekęsti, juos tobulinti, taisyti, gadinti ir pan., o stabų, kaip rašė Gustave’as Flaubert’as, rankomis liesti nevalia, nes nusilups paauksavimas.

Viena prelegentė parašė, kad „Purpurinio rūko“ veikėjai vaizduojami pobjauriais. Priimu kaip komplimentą. Juk jie tokie ir turi būti – jeigu, žinoma, yra gyvi žmonės, o ne sustabarėjusios klišės. Kiekvienas menininkas žino, kad geri žmonės – nedėkinga terpė meno kūriniui, nes jie išeina arba baisūs nuobodos, arba idiotai. Ir net genijai nuo to neapsaugoti. Ir jeigu prelegentas neįstengia susitapatinti su bjauriu veikėju, vadinasi, jis neturi empatijos, vaizduotės arba yra nekanonizuotas šventasis.

Priekaištas, kad „Purpurinio rūko“ scenarijaus trūkumas – pažodžiui įgyvendintas, užtat perdėm aiškus siužetas, sakyčiau, gal ir teisingas. Galbūt reikėjo remtis originalesne medžiagos traktuote. Bet... interpretacijos dažnai kelia pavojų sukurti madingą kūrinį, aktualų tik trumpalaikėje atmintyje. Kita vertus, klasikinis pasakojimas man visada atrodė solidus ir vertas dėmesio. Ir, ko gero, geriausiai atitinkantis žanro „istorinė drama“ reikalavimus. Beje, nors siužetas apibūdinamas kaip aiškus, atsirado daug nesupratusių ir net pasipiktinusių jo „nelogiškumu“ ir „nenuoseklumu“.

Visi trys pagrindinio ketverto veikėjai vyrai – Tadas, Daugėla ir Joškė – man atrodo gan brandūs, ir jeigu ko gaila, tai Janės. Šiuo atžvilgiu visiškai sutinku su Živile Pipinyte („Neišsisklaidęs rūkas“, „7md“, 2019-02-15, Nr. 7), kad Janės atžvilgiu pritrūko psichologinės moters jausmų transformacijos ir jos vieta kultūros turinyje perdėm menka. Vargu ar galima būtų pasiteisinti, kad tai lėmė apsakymo kontekstas ir kad jame Janei nesuteikiama platesnė asmeninė raiška. Suprantu: šią raišką turėjo atverti scenarijus. Ir, kaip pastebi kritikė, galbūt aktualizuoti „tabu paverstas ar nutylėtas temas“.

Ko gero, labiausiai ir gaila šitų neaktualizuotų temų. Galbūt jos būtų praplėtusios ir vyriškąsias filmo temas ar bent jau leidusios pažvelgti į jas kitaip. Viena iš tokių, manyčiau, būtų moteris, žiūrinti į vyrą, kaip į geismo objektą (o ne atvirkščiai), galbūt bijanti savo pačios seksualumo, nuožmiu ir provokatyviu seksu protestuojanti prieš aplinkos primestas normas. Tai atlieptų madingą šiuolaikinį požiūrį, nors jis, tiesą pasakius, senas kaip pasaulis (graikų mitai apie amazonių karalienę Hipolitę ir šaltąją medžiotoją Atlantą). Bet Janė šiame filme yra viena – be motinos, be sesers, be draugės, viena tarp pasaulio sumaištį ir laikotarpio brutalumą įkūnijančių vyrų. Tad jai galbūt ir tenka klausytis ne ko kito, o tų tamsiųjų mitinių nuojautų, atvilnijančių iš sustingusios praeities.

Na, kad moteris viena, žiūrovui galbūt nėra svarbu. Moters vienatvė dažnam atrodo romantiška. Užtat Janė lieka nesuprasta, išvadinama nežabota gašlūne, jau nekalbant apie tai, kad toks partizano žmonos elgesys – nusikaltimas prieš visą tautą ir apskritai konservatyvioje katalikiškoje visuomenėje neįmanomas. Čia, aišku, tenka tik antakį kilstelėti – moterų elgesio specialistai, regis, neskaitę ne tik klasikos, bet ir žmogaus prigimties neišmano. Kai aplinka pasižymi konservatyviomis taisyklėmis, kyla ypač didelė pagunda jas sulaužyti (Janės aistros šūksniai, girdint tėvui ir Joškei, galbūt ir yra toks protestas prieš konservatyvią ir, pripažinkime, gana veidmainišką aplinką). Ir puritoniškas taisykles laužyti norėsis visada, nebent ateity DNR žirklėmis nedorieji genai bus negailestingai iškarpyti, o tada ir gyvenimas, ir menas bus teisingi.

Su Monikos Gimbutaitės nuomone, kad Janė „išgyvena visą emocijų paletę“ sukurdama „savo jausmuose paklydusios, aistringos ir ryžtingos moters portretą“ („R. Banionio „Purpurinis rūkas“: apie vidinę laisvę, istorijos mėsmalę ir dramaturgijos iššūkius“, „15 min.lt“, 2019-02-08), galima būtų ginčytis, ir būtent todėl, kad emocijų paletė nėra visavertiškai išgyvenama, o ir frazė „paklydusi jausmuose“ skamba abejotinai. Janė – tokia veikėja, kurios veiksmams suprasti galbūt reikia ne tiek logikos, kiek intuicijos, o gal net ir senųjų maskulinizmo simbolių, kur moteris lyginama su inertišku ir pasyviu pradu. Kita vertus, aistra, ryžtas ir pasiklydimas jausmuose yra parankūs šablonai charakterizuoti moteriškąsias veikėjas ir jie stiprūs netgi šiandien, kai jau būtų galima kalbėti ir, tarkim, apie vyriškąją moters savastį: vienatvę, pasirinkimo iššūkius, kovą su diskriminacija dėl amžiaus ir kt.

„Purpurinis rūkas“
„Purpurinis rūkas“

Galbūt priekaištas dėl kalbos ir teisingas – bent jau naujosios kartos, kuri visada nori ko nors nauja ir dar nebūta, supratimu. Tad ne tik kinui, bet ir kalbai reikia specialiųjų efektų – M. Gimbutaitė šiuos efektus pavadina „prieskoniais“. Ir pacituoja „tiesiog puikų“ milicijos viršininką jau iš M. Ivaškevičiaus scenarijaus: „Vilniuje vilkas kaukia. Staugia (pataiso pats save). Su Vilnium, Jankelevičiau, baigta (priduria nepakeldamas akių, pūsdamas į antspaudą, ištrauktą iš stalčiaus). Jūs liekate čia. Nakčia. Delčia (pamąsto, kuris žodis geriau tiktų). Nakčia (pakartoja ir užantspauduoja pasą). Josifai Jankelevičiau, jūs priimtas į darbą rusų kalbos mokytoju (išrėžia kalbą atsistojęs, laikydamas ištiestą Joškės pasą). Ir priregistruotas senuoju jūsų tėvų adresu. Sveikinu sugrįžus (paduoda Joškei pasą ir sau panosėje toliau niūniuoja). Myžus, pasiryžus“ („Kronta“, 2003; kursyvas – red.).

Milicijos viršininkas (akt. Bogdanas Beniukas) Raimundo Banionio filme kitoks – jis paprastas, kasdieniškas, kalba kaip gana raštingas žmogus, bet rimuoti nemoka. Užtat jis neatrodo gan išraiškingas. Bet čia veikiausiai ne personažo ir ne aktoriaus problema, o žanro – jeigu „Purpurinis rūkas“ būtų šiuolaikinis trileris, tai vampyriškas monologas su kalbos prieskoniais neabejotinai pasirodytų įdomesnis už nuobodų realistinį sakinį. Bet kol ši tema priartės prie tokio žanro, turbūt dar teks palaukti. Šiek tiek gaila, bet nieko padarysi.

Skaičiau ir girdėjau tokių filmo interpretacijų, kurios mane sutrikdė, nes apie tokius simbolius ir naratyvus nė nebūčiau pagalvojusi. Vieni remiasi logika, kiti – emocine palete. Treti – teisingo naratyvo būtinybe. Bet daugiausia galbūt saugiomis mąstymo (ir estetinėmis) klišėmis, o jos neretai būna fundamentalios. Ir negi pyksi dėl to – juk iš tiesų taip gyventi paprasčiau. Žinau, kad viską žinau.

O jeigu menas yra sapnas? Kuriame nereikia ieškoti tos logikos, kuria jūs grindžiate kasdienius savo veiksmus? Jeigu staiga imtumėt ir pamirštumėt, kad žinot?.. Jeigu žmonės liautųsi demonstruoti visažinystę ir pabandytų pabūti tuo svetimu, tuo bjauriu, tuo keistu, tuo nedidvyrišku veikėju, tuo (ne)herojumi?..

Veikiausiai nebandys. Nes būti protingam ir teisiam yra labai smagu. O prisipažinti, kad nieko nežinai ir kad nesi kitam teisėjas – nemenkas iššūkis. Nors menas, mano galva, todėl ir yra menas, kad čia nereikia nieko nei aiškinti, nei teisti.

Tai menininko laisvė. Nepainiokite jos su politinėmis pažiūromis, asmenine nuomone ir savo estetiniais principais.

Draugai