Nuo ko prasidėjo filmas „Turino ark­lys"?
Vieną 1985 metų vakarą teatro scenoje mano scenaristas László Krasznahorkai skaitė savo kūrinius, ir aš ten taip pat buvau. Paskutinis fragmentas buvo tas trumpas tekstas, kuris tapo filmo prologu. Istorija apie tai, kaip F. Nietzsche verkdamas apkabino Turino aikštėje arklį, mušamą šeimininko, o paskui išėjo iš proto ir su niekuo nesikalbėjo 11 metų, iki pat mirties. László tekstas baigėsi žodžiais: „Kas atsitiko su tuo arkliu?" Klausimas mane sujaudino. Vėliau, grįžęs į Vengriją iš Berlyno, kur gyvenau tam tikrą laiką, ieškojau sau namo. Suradau kaime griūvančią fermą – sukrečiantį pastatą, buvusią smuklę su tvartu arkliams. Prisiminiau istoriją apie Turino arklį ir pasakiau László: „Mes privalom atsakyti į tavo klausimą." Parašėm sinopsį – visai neilgą, kaip atmintinę: tėvas, duktė, jų svečias, kuris lyg ir kaimynas, lyg ir nepažįstamasis. Tačiau buvo 1990-ieji, ir mes atidėjom projektą, užsiėmę „Šėtono tango", atėmusiu iš mūsų penketą metų.
Praėjo dar keli metai, mes filmavom „Žmogų iš Londono". Užgriuvo ekonominė krizė – tai buvo skausminga: filmavimai nutrūko metams, vėl ieškojom investuotojų, be galo derėjomės su bankais ir prodiuseriais. Liūdnas buvo man pe­riodas. Tada atėjo László ir paguodė pasakęs: „Užmiršk sunkumus, mudviem laikas grįžti prie mūsų arklio!" Darbas su scenarijumi tapo terapija. Galvojom dvi savaites, o tada László atnešė ir padėjo man ant stalo tekstą. Puikų literatūrinį kūrinį.

Prozos? Ne scenarijų?
Taip, tai buvo proza.

O kaip perdirbote jį į scenarijų?
Niekaip. Padėkojau jam ir ėmiausi darbo. Žinojau svarbiausia: įvykiai atsitinka per 6 dienas, viskas daugsyk kartojasi... Jau buvo struktūra, visa kita – niekai. O scenarijus man nereikalingas. Netgi kai mes medžiojome pinigus, aš tiesiog siuntinėjau tą tekstą, investuotojai jį skaitė ir sprendė – pasitikėti manimi ar ne.

Sunkiau ar lengviau pasakoti filme istoriją, kurioje tik du herojai ir jie dargi nesišneka vienas su kitu?
Lieka masė nepasakomų, nutylimų emocijų. Įtampa tik kyla, o istorija tampa įdomesnė. Jie žiūri pro langą, kaip mes žiūrim į televizorių: visi kažko laukiam, o laukti nėra ko – nieko neįvyks... Taip, visi jų veiksmai kartojasi. O mūsų – argi ne? Mes keliamės iš lovos ir rengiamės kiekvieną rytą, bet niekas to nevadina košmaru. Vis dėlto kažkas negerai, kažkas pasaulyje sutriko, ir tai jaučiame mes visi. Aš nieko nekaltinu – pats esu tarp kaltųjų.

Jūs pareiškėte, kad „Turino arklio" pagrindas – jūsų suvokimas, kad žmogus mirtingas.
Greičiau – kad žmogaus būtis sunki. Sunku iškęsti kasdienio gyvenimo monotoniją. Atsakydami į klausimą „Kas atsitiko su arkliu?", mes ėmėme svarstyti: ark­lys turėjo šeimininką, jis galbūt neturėjo dešinės rankos, o namuose jam padėjo duktė. Atsirado trikampis: arklys, vežikas, jo duktė. Jie laikosi tiktai viens kito dėka, kris vienas – žus likusieji. Apie tai mes ir galvojom, o ne apie universalius klausimus. Apie tai, kaip sunku ir baisu gyventi, jeigu kasryt reikia eiti į šulinį vandens, nesvarbu – žiema kieme ar vasara. Tai paprasta ir aiški tema. Paprasčiau nebūna.

Jūs irgi jaučiate būties sunkumą? Ar čia slypi jūsų išėjimo iš kinematografo priežastis?
Ne, ne čia. Darau filmus jau 34 metai. Ir tai gana ilgas procesas. Kai pradėjau dirbti, mane domino socialinės problemos: buvau jaunas ir maniau, kad galėsiu pakeisti pasaulį, nugalėjęs priešus ir įveikęs barjerus. Ėjo laikas ir teko suvokti, kad problemos daug sudėtingesnės – ontologinės ir netgi kosminės. O šiandien manyje liko vienintelė mintis: sunku gyventi, ir aš nežinau, ko imtis ir kas manęs laukia. Įsitikinęs aš tik tuo, kad pabaiga arti. Būtent todėl dar iki filmavimo pradžios aš žinojau, kad „Turino arklys" bus mano paskutinis filmas. Užbaigiau savo darbą. Jis supakuotas ir užantspauduotas. Gana. Laikas užsiimti kuo nors kitu.

Laikote save pesimistu?
Visai ne! Esu laimingas, kai man sako: „Jūsų filmas liūdnas ir depresyvus, bet jis pilnas energijos, kuri padarė mane laimingą". Jei būčiau pesimistas, tai nefilmuočiau kino! Pulčiau ir tuojau pat pasikarčiau, kaip privalo pasielgti tikras pesimistas. O aš tikiu, kad kažkas eis žiūrėti mano filmo po 20 ar net 50 metų. Kas tai, jei ne optimizmas? Ypač atsižvelgiant į dabartinę pasaulio situaciją... Vis dėlto, net ir nesiruošdamas žudytis, aš priverstas konstatuoti, kad nesu patenkintas nei gyvenimu, nei pasauliu, nei kinematografu.

„Turino arklio" dialogai skamba gana šiuolaikiškai, nors veiksmas sąlygiškai perneštas į XIX amžių...
O kas ten šiuolaikiško?

Keiksmažodžiai, pavyzdžiui.
Keikėsi ir prieš 200 metų. Paskaitykite Sándoro Petőfi poemas. O už poemų rėmų jis ir stipriau pasakydavo, yra nemažai liudininkų. „Nuokrušos vokiečiai" –­ parašė jis 1848 metais. Niekas nuo tų laikų nepasikeitė.

O filmo citatos – jos tikros ar sufabrikuotos? Pavyzdžiui, kai mergina skaito senovinę knygą garsiai – kokia tai knyga?
Viskas išgalvota, viskas parašyta mūsų, nors skamba kaip tam tikra anti-Biblija. Tekstas pasakoja apie tai, kaip šventikas uždaro bažnyčią norėdamas nubausti nuodėmingus parapijiečius.

O svečio monologas? Jis skamba kaip citata iš Nietzsche's.
Jis parašytas László. Mes nepaėmėm nė vieno žodžio iš Nietzsche's. Filme sklando tik jo nematomas šešėlis – jis buvo mums būtinas! Svečias sako, kaip Nietzsche, kad Dievas mirė, ir tai yra išeities taškas. Tačiau vėliau jis ima pasakoti apie pasaulio griovimą ir apie tai, kaip tame griovime dalyvauja Dievas. Tai jau yra mūsų personažo žodžiai.

Iš tiesų, jeigu ne Dievas, tai antžmogiškos jėgos dalyvauja pasaulio naikinime. Iš pradžių – siaubinga vėtra, paskui išdžiūsta šulinys, dar vėliau gęsta šviesa...
Taip ir yra. Nors kalti žmonės. Visi žmonės, neišskiriant nė manęs.

Jūs tikite, kad Apokalipsė bus tokia, kokią jūs ją parodėte? Ar tiesiog šita Apokalipsės versija jums tiko pagal pateiktą konkretų scenarijų?
Apokalipsė turi būti didžiulė, garsi, svarbi. Bet mano filme pasaulio pabaiga ateina tyliai, visiškoje tyloje. Prasideda niekas. Apokalipsė – tai kažkas tokio! O manoji pasaulio pabaiga – niekas – suvokiate skirtumą? Mirtis – baisus įvykis. Ne kartą, deja, mačiau, kaip miršta žmogus ar gyvūnas. Žinote, kas man baisiausia? Atrodo, kad nieko ypatingo neįvyksta, nors drauge tavo širdis dūžta, pasaulis dingsta.

Jūsų herojai riša daiktus ir eina iš namų, suka už kalvos... ir sugrįžta. Kodėl?
Turbūt jie suprato, kad eiti nėra kur. Ir ten vėtra, tas pats nykusis niekas. Belieka pasukti atgal.

Kaip išsirinkote filmavimo vietą?
Aptikom ją Vengrijoje. Kai surandu vietą, įsimyliu ją, taip daug paprasčiau dirbti.
Peizažas man – vienas svarbiausių personažų. „Turino arklyje": slėnis, kalva, vienišas medis. Išsyk supratau, kad nieko geresnio neaptiksiu. Bet mums reikėjo namo, o jo ten nebuvo. Nekenčiu dirbtinių dekoracijų, todėl mes pastatėme tikrą namą, naudodami senovinius tašytus akmenis ir medieną, pakvietėme senus meistrus. Stengėmės būti perfekcionistais. Po to iškasėme šulinį. Tikrą. Pastatėme tvartą. Ieškojome tikro rekvizito. Kai surinkome jį, prieš mano akis filmas jau sukosi.
Arklį radome tolimoje provincijoje, arklių turguje. Siaubinga vieta. Pamačiau tą kumelę ir pasakiau: štai mūsų turinietė! Bet ji buvo jau parduota. Naujas kumelės šeimininkas buvo stiprus, žiaurus vyras, tuoj pat ėmęsis ją lupti, nes ji nesijudino iš vietos. Sustabdžiau tą žmogų lygiai taip, kaip tai kadaise padarė Nietzsche... Situacija buvo labai panaši į filme aprašytąją net detalėmis. Mes perpirkom kumelę ir nufilmavom su ja mūsų filmą! Dabar kumelė sveika-gyva ir gyvena įslaptintoje vietovėje, didelėje sodyboje, jai yra 8 metai ir ji laiminga, greitai atsives kumeliuką.

Jūsų filme iš viso yra tik 30 montažinių suklijavimų.
Taip, dviem mažiau nei ankstesniame „Žmoguje iš Londono". Bet dinamika, įtampa vis tiek yra, kadangi montuoju kiekvieną ilgą planą, įtraukdamas į jį skirtingus rakursus. Iš pradžių stambus planas, po to bendras, po to vidutinis ir vėl stambus... Šitame filme mažiau planų nei paprastai, tačiau kamera juda daugiau. Niekada nedarau priartinimo, aš jo nekenčiu: kamera iš tikrųjų juda erdvėje, o ne imituoja judėjimą. Montažą naudoju retai. Jis laužo visą įtampą, ardo ritmą.

Arba sukuria ritmą, artimą realaus gyvenimo ritmui.
Nepasakyčiau. Mano filmuose viskas sukonstruota, bet įtampa reali: jos priežastis – ne formalūs gudravimai, o charakterių psichologija.

Sakykit, kodėl jūs nefilmuojate spalvoto kino?
Todėl, kad mano paletėje yra juoda, balta ir visi atspalviai pilkos. Man patogu ir malonu dirbti su šitomis spalvomis.

„Turino arklyje" humoro mažiau nei ankstesniuose jūsų filmuose.
Visus savo filmus aš laikau komedijomis, ypač „Šėtono tango". Daugybė žmonių kvatojo „Šėtone". Tačiau dabar neturiu noro pokštauti. Kartais pasišaipydavau iš savo aktorių, bet šitame filme ir to nesijaučia.

O kaipgi tada tas bulvių – vienintelio herojų maisto – valgymas?
Apie bulves galiu pasakyti viena: vakar, kai toji kvaila premjeros ceremonija baigėsi, mes su draugais nuėjome švęsti į barą. Prodiuserė pamatė, kaip prie gretimo stalelio kažkas valgė didžiulę keptą bulvę ir pasakė su pasibjaurėjimu: „Daugiau niekad gyvenime bulvių nevalgysiu".

Ką darysite dabar, kai su kinu baigta?
Neatrodau juk kaip pensininkas? Prieš porą dienų įsėdau į taksi ir vairuotojas nežinojo kelio. Aš jam parodžiau. Ilgai gyvenau Berlyne, atsimenu miestą atmintinai. Ir vairuotojo teises turiu. Gal persikvalifikuosiu taksistu.

Kalbėjosi Antonas Dolinas

OpenSpace.ru, 2011.02.18

Vertė Jūratė Visockaitė