Nuo birželio 8 dienos Lietuvos televizija rodo Europos futbolo čempionatą, vykstantį Lenkijoje ir Ukrainoje. Reklama – kaip ir per kiekvieną didesnį sporto renginį – šaukia: „Koks čempionatas be naujo televizoriaus!", tyliai mintyse sakau: „Geras", nes ne nuo televizoriaus priklauso čempionatas, sėdu priešais seną TV imtuvą ir man nerūpi TEO ir kitų retransliuotojų kovos dėl lemiamų rungtynių transliacijos raiškiuoju formatu (HD), nes kineskopas rodo labai ryškiai. Bet apie vaizdą nekalbėsiu...
Rungtynes pasikeisdami komentuoja Saulius Nalivaika ir Tautvydas Meškonis. Pastarasis nuo pat pirmos transliacijos pasitelkia ekspertą, kuris padeda komentuoti rungtynes, o pirmasis iš pradžių bando išsiversti vienas, bet pasirodo, jog tai nėra taip paprasta, ypač dėl to, kad čempionatas transliuojamas ir per Lietuvos radiją. Man atrodo, kad dešimties sekundžių tyla radijo eteryje – blogas ženklas, galima įtarti, kad kažkas atsitiko aparatui, taip pat ši pauzė turbūt kainuoja nemažai, juk per ją galima tris kartus pasakyti: „Koks čempionatas be naujo televizoriaus!" Žurnalistas privalo žinoti, kad darbo radijuje specifika skiriasi nuo televizijos. Be to, komentatoriui, tik ką pasakiusiam, kad pradedama transliacija ir per LR, nedera tęsti šitaip: „Kaip tik žiūrime pakartojimą, „Manchester City" saugas perduoda kamuolį Cescui Fàbregasui ir šis užbaigia ataką." Kam įdomu, kad kažkas žiūri pakartojimą? Niekam – nei prie televizorių, nei prie radijų susirinkusiems. Įdomiau yra išgirsti, koks saugas, kaip užbaigia, koks rezultatas... Kitas pavyzdys: „Jamesas Milneris smūgiuoja į vartus. Čia brangiausias, galima sakyti, turistas – Wayne'as Rooney's." Ką įsivaizduoti radijo klausytojui? Jis juk nežino, kad komentatorius iš aikštės persikelia į tribūnas. Vėliau S. Nalivaika jau net nesako, kad prie televizijos žiūrovų prisijungia radijo klausytojai, o taria: „Tiems, kurie neturi galimybės stebėti rungtynių, pasakysiu..." Čia aš tik spėju, kad prasideda transliacija per radiją, gal komentatorius turi omeny tuos, kurie gyvena atokiuose Lietuvos kampeliuose arba neturi antenos, taigi televizorius pagauna tik garso signalą, arba tuos, kurių televizoriams perdegė lempa arba išbėgo skystieji kristalai. Bet pakaks apie S. Nalivaiką. Tikrai jis nėra prasčiausias (netgi nėra prastas) sporto komentatorius Lietuvoje, tik reikėtų šio bei to pasimokyti kad ir iš T. Meškonio, kuriam priekaištų neturiu – patirtis daro savo.
Talkininkaujantys ekspertai vienas nuo kito irgi skiriasi kaip diena ir naktis, vieni pasako mažiau, kiti daugiau, vieni prasčiau komentuoja, kiti geriau ir už profesionalius komentatorius (pavyzdžiui, nelabai žinomas treneris Valdas Dambrauskas), vieni taisyklingai šneka, kiti padaro daugiau kalbos klaidų, negu ištaria žodžių (pavyzdžiui, legenda Valdas Ivanauskas)... Bet etiškiau yra vertinti profesionalius žurnalistus, kurie iš to duoną valgo.
Prieš ir po rungtynių bei per pertrauką rodoma „UEFA EURO 2012 studija", kurią veda Vytaras Radzevičius. Jis taip pat kviečiasi pašnekovus pakalbėti apie transliuojamą dvikovą. Pokalbiai irgi sekasi įvairiai – su lietuviais kartais geriau, kartais prasčiau, o su užsieniečiais... Kai studijoje lankėsi Vilniaus „Žalgirio" treneris Damiras Petravićius, pašnekovai sunkiai susikalbėjo – kroatas nesuprato kai kurių elementarių angliškų vedėjo klausimų, atsakyti irgi sunkiai sekėsi. „He will lose today" („Šiandien jis pralaimės)", –­­ sakė apie Airiją. Įdomu, kaip jis bendrauja su žalgiriečiais? Gal vertėjauja komandoje esantys trys žaidėjai iš Kroatijos? Bet tada gal juos V. Radzevičiui reikėjo kviestis pokalbiui? Kita vertus, pasikvietęs Lietuvos rinktinės trenerį vengrą Csabą László, vedėjas plačiai šypsojosi, bet pats nelabai suprato, ką sako pašnekovas – versdamas labai trumpino, iš kelių sakinių likdavo tik keli žodžiai, o vietomis ir iškraipydavo specialisto iš Vengrijos mintis... Bet iš klaidų mokomės.
Būta ir daugybės nusišnekėjimų, bet apie juos irgi nerašysiu. Ir iš viso – juk futbole vaizdas turbūt svarbesnis už garsą... Nesvarbu, per kokį televizorių.