Rimvydas Strielkūnas. Nemesk kelio...

Režisieriaus Walterio Salleso filmas „Kelyje“ tikrai pastatytas pagal to paties pavadinimo Jacko Kerouaco romaną. Kad jis būtų dar artimesnis knygai, pasitelktas užkadrinis pasakotojo balsas. Filmas prasideda tais pačiais žodžiais kaip ir romanas: „Pirmąkart sutikau Diną...“* Tik skiriasi antra sakinio pusė: knygoje – „...netrukus po savo skyrybų“, filme – „...netrukus po savo tėvo mirties“. Matyt, dėl to, kad Dinas Moriartis (akt. Garrettas Hedlundas) ieškojo savo tėvo (taip ir nerado). Bet tai ne esmė...
Pagrindine filmo mintimi, spėju, pasirinktas sakinys apie tą patį Diną: „Jam seksas buvo viskas, (...) vienintelis šventas ir svarbus dalykas pasaulyje...“ Filme perdėtai ir nepagrįstai daug nuogybių ir meilės scenų: vyras su moterimi, vyras su vyru, trise, su pažįstamais ir net visai kito sociumo atstovais, be jokių įžangų ir be jokių šnekų apie gėlytes, drugelius ar Nietzschę. Personažai kalba mažai, nors turėtų daug filosofuoti, o Merilu (akt. Kristen Stewart) irgi neišsiduoda, kad yra visiškai buka (kaip turėtų būti pagal J. Kerouacą), ir netgi skaito Marcelio Prous­to „Svano pusėje“. J. Kerouaco alter ego Selas (akt. Samas Riley’s) vaizduojamas kaip drovus žmogus, niekam nerodantis didesnio entuziazmo (nei kelionei, nei meilės žaidimams), kaip koks prielipas su bloknotu velkasi paskui Diną per visą Ameriką. Tiesą sakant, ir minėtos, ir kitos kino žvaigždės (Steve’as Buscemis, Viggo Mortensenas, Kirsten Dunst), ir mažiau žinomi aktoriai (Amy Adams, Tomas Sturridge’as ir kt.) vaidina gerai. Ypač įspūdingi kai kurie antraplaniai ir netgi epizodiniai vaidmenys.
„Kelyje“Filmas ilgas, trunkantis 2 valandas ir 17 minučių, netgi per ilgas, bet, deja, kūrėjai pametė kelią – nelabai liko laiko kelionėms (!). Net į Meksiką tiesiog peršokama, nes svarbiausia marihuana ir tenykščio viešnamio mergaitės. Nors iš anonsinio klipo gali atrodyti, kad tai kelio filmas, bet to nėra. Greičiau jį galima pavadinti šeimynine drama, nes Dinas laksto pirmyn atgal pas savo žmonas (esamą ir buvusią) ir meilužes. Gal tam įtakos turėjo, kad jau minėtas režisierius ir scenarijaus autorius Jose Rivera yra iš Lotynų Amerikos – pirmasis iš Brazilijos, antrasis iš Puerto Riko.
Galėčiau parašyti dar kelias subjektyvias pastabas, bet pasikabinėsiu objektyviau. Filme Selas, susirgęs dizenterija, mato haliucinacijas, guli lovoje nejudėdamas, išpiltas prakaito. Ar jis taip didvyriškai bando sulaikyti nesustabdomą viduriavimą, ar supainiota dizenterija su kokiu nors drugiu? Taip pat į akis (o gal į ausis) krinta žodžiai: „Brangus Dinai, baigiasi pirmoji šimtmečio pusė...“ Būtų nieko, jei ne nuolat ekrane atsirandančios vietos ir datos, kad žiūrovai geriau orientuotųsi erdvėje ir laike, o kaip tik prieš šiuos žodžius buvo parašyta, kad tai 1951 metai... O net internete lengva rasti, kad romano veiksmas vyksta 1947–1950 metais. Kažkas nesusiorientavo.
Kaip ir knyga, filmas baigiasi žodžiais „...aš galvoju apie Diną Moriartį“, bet jo negelbėja net puikus garso takelis, daugiausia džiazas (matyt, gera muzika –­ išskirtinis W. Salleso filmų bruožas, nes jo filmas „Motociklininko dienoraštis“ (2004) už muziką buvo apdovanotas „Oskaru“). Prisipažinsiu, šio filmo ėjau žiūrėti dėl kelio dvasios, kurios perpildyta J. Kerouaco knyga ir kurios, deja, nepajutau W. Salleso „Kelyje“. Galbūt dėl to jis pasirodė nelabai vykęs.


* Čia ir toliau citatos iš: Kerouac J. KELYJE. Iš anglų kalbos vertė Irena Balčiūnienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2004.