Rimvydas STRIELKŪNAS. Prie lovio? Taip!

Prie lovio? Taip!

Po vasaros atostogų sunku vėl pradėti žiūrėti televizorių. Geriausia tai daryti nuo lengviausio – nuo sporto. Nors čia nieko naujo – JAV atvirąjį teniso čempionatą laimi Londono olimpinių žaidynių nugalėtojai, o Lietuvos futbolo rinktinė kaip visada nesužiba... Bet visu gražumu pasirodo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Julius Kvedaras. Įtariama, kad jis neteisėtai pralobo pasisavindamas dosniųjų tarptautinių futbolo federacijų dalijamus pinigus. Nieko nuostabaus, jau senokai nepatikima atrodė jokios kontrolės neprisileidžianti, bet prieinanti prie tokio gundančio lyžtelėti ar net sriubtelėti lovio LFF. Užtat apstulbino J. Kvedaro kalbos maniera – labai panaši į jo kaimyno Henriko Daktaro. Rodos, jei nebūtų kameros ir mikrofono, neapsieitume be prieš savaitę Vilniaus knygų festivalyje pristatyto Roberto Kudirkos „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyno“. Galiu klysti, beveik nepažįstu Kauno, gal tai tradicinė Vilijampolės šnekta ir kultūra...
Užtat labai maloniai kalba politikai agitaciniuose Seimo rinkimų klipuose (mačiau konservatorių ir socialdemokratų), sužymėtuose visais privalomais atributais –­ kad tai politinė reklama, kad apmokėta iš partijos kampanijos sąskaitos ir panašiai. Paskui naujienose rodė, matyt, nerinkiminį siužetą –­ prie Vyriausybės rūmų statoma ir pastatoma piramidė iš sulūžusių dviračių, kurios viršuje puikuojasi naujutėlaitė pedalais varoma transporto priemonė. Dviratis – Artūro Zuoko simbolis, bet jokių ženklų, kad tai Vilniaus mero, labai kritikuojančio Andriaus Kubiliaus valdžią, darbas. Tik vėliau spaudoje perskaičiau, kad tai Sąjungos TAIP akcija, bet taip ir nesužinojau, kieno dviratis piramidės viršuje – A. Zuoko ar A. Kubiliaus. O ir koks skirtumas...
Andriaus Šiušos piešinysSekmadienį per nacionalinę televiziją rodyta įvadinė rinkimų laida. Nors tai tik debatų preliudija, čia taip pat nestigo įtampos – ne tik politikai ginčijosi tarpusavyje ir šaipėsi vienas iš kito (buvo matyti, kad kai kurie lygesni už kitus), bet ir vedėja Rita Miliūtė traukė juos per dantį, o savo griežta tvarka supykdė A. Zuoką (leido tik pristatyti politinę programą, bet neleido žiūrovų supažindinti su visiems pažįstamu Žilvinu Šilgaliu), kuris netgi reikalavo skambinti Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui, bet studija – ne sostinės savivaldybė, merui teko nusileisti. R. Miliūtei visi studijos svečiai lygūs, nors kartais tokiose laidose jų vedėjai vieniems padlaižiauja, kitiems aiškiai rodo antipatiją. Pavyzdinis žurnalistės elgesys. O visi kandidatai kalbėjo labai panašiai – žadėjo, žadėjo, žadėjo... Ką jiems daugiau daryti? Politikoje beveik niekas nesikeičia. Tai įrodo tik ką pasibaigusioje Lenkų kino savaitėje parodytas filmas „Karalius Ūbas“ (rež. Piotras Szulkinas, 2003), pastatytas pagal Alfredo Jarry pjesę, parašytą daugiau kaip prieš šimtą metų, – žmonėms svarbiausia pasiūlyti alaus ir pramogų, o tada jau gali juos įtikinti, kad šrūdas yra vertingiausias dalykas. Tikriausiai ir per debatus kandidatai panašiai kalbės... žinoma, dar knaisiosis po politinių priešininkų nešvarius baltinius – kas ką padarė, ko nepadarė, ką pirko, ką pardavė, gal net sužinosime, kas iš tiesų nužudė Bembį.
O „Panoramos“ verslo naujienose pranešė, kad Lietuva tarp trijų Baltijos sesių pirmauja pagal skurdo lygį, kad pasiekta nauja aukštuma –­ skursta penktadalis gyventojų. Kažkodėl prisiminiau vieną animacinį filmuką, kuriame du milžinai, žadėję berniukui gerą gyvenimą, paklausti, ar šie ir valgys už jį, atsakė: „Taip.“

Draugai