Rūta Birštonaitė. Avietė su braške

Apie Seano Bakerio filmų personažus įprasta sakyti, kad jie – gyvenimo paribio žmonės. Tačiau kas slypi už tos ribos, ties kuria gyvena transseksualios prostitutės iš „Mandarino“ („Tangerine“, 2015), pornofilmų aktorė „Žvaigždutėje“ („Starlet“, 2012) ar nuskurdėliai „Floridos projekte“ („The Florida Project“, 2017) ? Negi tik moralinis dugnas ir finansinė praraja? O jeigu pažvelgtume priešinga kryptimi – galbūt šių filmų personažai yra priartėję prie ribos (ar net ją peržengę), skiriančios tikrovę nuo svajonės?

„Floridos projektas“

Holivudas, San Fernando slėnis, Disneilendas – tai išties svajonių erdvės, viliojančios audringu ar, atvirkščiai, neskubiu gyvenimu, ir S. Bakerio personažai įsikūrę būtent šių vietų prieigose. Filmų laikas – stebuk­lingos Kalėdų išvakarės ar džiaugsmingos nuojautos kupina vasaros pradžia. „Floridos projekto“ protagonistė Heilė ir jos mažoji duktė Munė gyvena ledinukų spalvomis nudažytame motelyje ir yra apsuptos stebuklingų dalykų, tapusių natūralia jų tikrovės dalimi. Šalimais stūkso gigantiškos daiktų kopijos (ledų kūgio ar apelsino formos parduotuvės), reklaminiai plakatai svaigina magiškais pažadais „Pirk vieną – gauk antrą už dyką“, o užrašai ant nudrengtų Munės marškinėlių ragina „Sek paskui savo svajonę“ ar žada „Šiandien nutariau būti nuostabi“. Kai Heilė nugvelbia ir parduoda stebuklingas apyrankes, su kuriomis galima patekti į Disneilendą, gautus pinigus bemat iškeičia prekybcentryje į galybę dar stebuklingesnių niekniekių, šviečiančių, blizgančių, mirgančių visomis vaivorykštės spalvomis. „Floridos projekto“ pasaulį užgrobęs kičas išstumia bet kokį negatyvumą iš savo teritorijos, tad, rodos, tokio gyvenimo kitaip nei gyvenimu beveik rojuje ir nepavadinsi.

Tačiau jaunavedžiai, atvykę į Disneilendą medaus mėnesio ir netyčia užsisakę kambarį ne „Stebuk­lų karalystės“ viešbutyje, o „Stebuklingos pilies“ motelyje su blusomis, pasibaisi: tai visai ne svajonė! Nors gal teisingiau būtų sakyti atvirkščiai – tai nėra tikrovė, kurios jie ieškojo. Bet kur „Floridos projekte“ baigiasi viena ir prasideda kita? Ir kaip nustatyti – personažų patiriami įvykiai ir jausmai yra tikri ar tiktai tikrųjų kopijos? Kaip tos kvepalų klastotės, kuriomis prekiauja Heilė ir kurios, kaip aukoms žada Munė, padės užkariauti bet kurią merginą visai kaip tikrieji kvepalai. Ar tikri nemokami pusryčiai, kuriuos Heilė su Mune šveičia apsimetusios viešbučio gyventojomis? Munės nuomone, tai „geriau negu kruizas“, nors kruize ji, aišku, niekad nebuvo. Klastotė ir kopijavimas tiesiog įaugęs į personažų kraują: ir vaikai, ir suaugusieji mėgdžioja elgesį ir frazes, nubyrėjusias iš popkultūros, kartoja judesiukus iš muzikinių klipų.

Vis dėlto šita erdvė turi tai, ką norėtųsi pavadinti epifanijos matmenimi: pro, regis, menkaverčius, saldžius pavidalus, tuos vaizdus su spalvotais namukais palmių fone, prasišviečia giluminis turinys. Ir įdomiausia, kad į tą matmenį S. Bakerio personažai įžengia labai lengvai, be pastangų, nors kitų filmų herojams tektų nueiti ilgą ir sunkų kelią. Pasaulis ypač dosnus vaikams: jiems viskas klojasi lyg mostelėjus burtų lazdele – prireikus nušvinta vaivorykštė ir iššauna fejerverkai, lyg būtų specialiai surengti Munės draugės gimtadienio proga. Ką ir kalbėti apie nemokamus vaflius su klevų sirupu, ledus už dyką ar picos gabaliukus, kuriuos palaimingai kemša Munė. Net gamta palanki personažams – dėl šilto klimato jiems užtenka šortukų, kad niekas nevaržytų susiliejimo su išoriniu pasauliu. Personažams viskas kelia euforiją, net muštynės motelio kieme ar gaisras. Jų atsipalaidavimas ir nerūpestingumas toks beribis, kad net ima priminti perkeistos sąmonės būseną. Ko gero, tokios būsenos aukštumas Munė pasiekia per minėtus pusryčius viešbutyje, kai vienu metu susigrūda į burną braškę ir avietę, o tada nuo begalinio pertekliaus pasibjaurėja skonio deriniu: „Žmogau, kaip šlykštu!“

Tada drauge su Mune atsitokėji ir vėl susimąstai: šie veikėjai jau pasiekę nuostabią chaotiškos tikrovės gelmę ar vis dėlto toks jų elgesys atspindi dėl sunkaus gyvenimo užgimusį susvetimėjimą, kai atrodo, kad viskas vyksta ne iš tikrųjų, todėl už nieką ir neatsakai. Juk personažai elgiasi visiškai neatsakingai, kartais – tiesiog neadekvačiai: vaikai sukelia gaisrą apleistose vilose, o suaugusieji nepastebimai, bet nuosekliai artėja prie ribos, kuri gyvenimą atriboja toli gražu ne nuo svajonės.

Tačiau, vos išorinės jėgos pabando personažus ištraukti iš svajonės užribio, pasirodo, kad tikrovė ir svajonė yra viena kitos atspindys. Kai „Mandarine“ taksistu dirbantis emigrantas armėnas įninka į prostitučių bei sutenerių draugiją ir, palikęs gausią šeimyną, skuba jos ieškoti net Kalėdų išvakarėse, jo uošvė nutaria įvesti tvarką ir sukelia skandalą nusmurgusioje užkandinėje. Tačiau draugijai neprasprūsta pro akis ir daug džiaugsmo suteikia vaizdelis su uošve, kuri visai kaip viena iš prostitučių vilki leopardiniu raštu išmargintą palaidinę. „Floridos projekte“, socialinėms tarnyboms susirūpinus euforiško Heilės ir Munės gyvenimo padariniais, Munė bėga iš „Stebuklingos pilies“ motelio ieškoti prieglobsčio kitoje – „tikrojoje“ – pilyje, kuri iškilusi Disneilende.

S. Bakerio personažai dažnai elgiasi bjauriai, o jų tarpusavio santykiai išauga iš kokios nors kiaulystės ar bent antipatijos. „Mandarinas“ prasideda kaip keršto iš meilės istorija, filme „Žvaigždutė“ mizant­ropiškai nusiteikusi senutė vis atstumia jaunos merginos siūlomą pagalbą ir sykį net apipurškia ją dujų balionėliu, o Munė pirmoji apspjauna mergaitę, kuri netrukus tampa geriausia jos drauge.

Apskritai šiuose filmuose daug konfliktų, muštynių, vieni pasiskonėdami koneveikia kitus. Tačiau labai greitai supranti, kad tai tiesiog natūralus, spontaniškas bendravimo būdas, pridengiantis pažeidžiamumą, jautrumą ar labai giliai paslėptą, gal net nesuvoktą kilnumą. Veikėjams rūpi ilgaamžiai dalykai – nuoširdūs jausmai, draugystė, bet šiuose filmuose nerasime abstraktaus filosofavimo apie gyvenimą. S. Bakerio kino filosofija – tai veikiau po turgų vaikštinėjančio Sokrato išmintis. Žmones čia veda intuicija, neretai – tiesiog primityvūs instinktai, bet jų patamsiai būna nušviesti vidinės šviesos. Tai šviesai užgimti reikia nemenkos valios, kuria visad pasižymi šių filmų personažai, kad ir kokie vėjavaikiai atrodytų.


Iš 3656 žurnalo (2018-05-01 10:05:43)
Draugai