Rūta Birštonaitė. Į džiungles – su zoologijos sodo bilietu

Filmografija, kurią sudaro du filmai? Kodėl gi ne – gal toks kūrybinis susidrausminimas, kai vieną filmą sukuri jaunystėje, o kitą – pasiekęs brandą, ir turėtų būti tikro režisieriaus darbo esmė ir siekiamybė? Juk tai, kas žmogaus gyvenime įsiterpia per vidurį, paprastai tėra vangi buitis, paįvairinta žalingų įpročių ir įvairių amžiaus tarpsnių krizių.

Nepaliaujamai pasaulyje dabar plūstančios kūrybos fone atrodo, kad du didieji Senegalo režisieriaus Djibrilo Diopo Mambéty (1945–1998) kūriniai patvirtina: jaunystės energetika gali transformuotis į pilnavidurę brandą, o ekscentriška jaunystės poezija – įgauti įcentruotą formą. Neseniai restauruoti D. D. Mambéty filmai vėl atrasti pasaulyje, o šiemet parodyti ir „Kino pavasaryje“ (tiesos dėlei reikia pasakyti, kad, be dviejų didžiųjų, režisierius sukūrė ir kelis trumpametražius). Tačiau įdomiausia čia tai, kad minėtą gyvenimo simetriją atspindi ir senegaliečio filmų siužetai. Jie aprėpia žmogaus kelią nuo jaunystės svajonės kažkur išvykti bei meilės, kuri leng­vai virsta išdavyste ir išsiskyrimu, iki poreikio sugrįžti, suvokus visa ko bergždumą, ir garbingai užbaigti, filmo herojaus žodžiais tariant, „tuščią egzistenciją“.

Pirmasis D. D. Mambéty filmas „Touki Bouki“ (1973), dar žinomas kaip „Hienos kelias“, skirtas jaunystei, kai herojai prasmės ieško kelyje, miesto ir gamtos peizažuose tikėdamiesi, kad juos pakeitę naujais ir patys atsinaujins. Jauna porelė filme amžiais taikosi ką nors pavogti ir vis bėga nuo persekiotojų – kad tik ištrūktų iš Dakaro į Paryžių. „Atsibodo tik juoda ir balta, pakabinsiu visas Paryžiaus mulates!“ – toks herojaus devizas. Filmo poetika – išcent­ruota, kaip nuolat į šalis pažyranti mozaika. Personažai trinasi tarp progresyvių universiteto studentų ir gyvulius skerdžiančių vargdienių, iš prabangios vilos tempia apdarų prikimštus krepšius, o į apleistus griuvėsius atsigabena lagaminą su žmogaus kaulais. „Touki Bou­ki“ sklidinas ne tik vaizdų, bet ir garsų pertek­liaus. Aidi liaudies dainos, pertraukiamos barnių, trata būg­nai, kaip užsikirtęs kartojasi Josephine Baker dainos „Paris Paris“ fragmentas, staiga ima lietis romansas „Plaisir d’amour“, kurio mąsliai klausosi puošnių moterų būrelis, o vakarėlio šeimininkas katamaranu suka ratus po apskritą baseinėlį, įrengtą prie pat jūros kranto.

 

„Touki Bouki“
„Touki Bouki“

 

Svajose personažai regi, kaip jie, po kurio laiko grįžę į Senegalą, lėtai važiuoja kortežu miesto gatvėmis. Juos sveikina minios, ir porelė teikiasi paduoti stambią kupiūrą šlovinimo dainą atliekančiai gentainei. Antrajame D. D. Mambéty filme „Hienos“ (1992) šis regėjimas išsipildo: po trisdešimties metų sena dama, patraukusi avarinį stabdį, sustabdo traukinį ir išlipa gimtajame Senegalo užkampyje su turtų prikimštais lagaminais, lydima trijų išsipusčiusių palydovių, asmens sargybinės japonės ir liokajaus. Tik dama į pompastiškas sutiktuves, o ir į save pačią bei visą pasaulį, žvelgia su neslepiamu cinizmu ir pagieža.

Taip, tai Friedricho Dürrenmatto 1956 m. pjesės „Senos damos vizitas“ adaptacija. Platūs šio filmo gamtovaizdžiai ir lemtį išdidžiai priimantys personažai neretai lyginami su vesternais. D. D. Mambéty sūnus po seanso Vilniuje labai tiksliai pavadino „Hienas“ savotiška opera – galbūt turėdamas omeny monumentalias pagrindinių herojų figūras tamsiai mėlynos jūros fone, graikų tragedijos chorą primenantį šalutinių veikėjų būrį, turtingą akustinę plotmę, stulbinamai sodrų koloritą. Tačiau pabaigos titruose pats režisierius filmą kukliai yra įvardijęs kaip baladę, tarsi norėdamas pirmiausia išryškinti trapią ir liūdną žmogaus gyvenimo liniją.

Kai senoji dama Lingerė Ramatu pažada visus apipilti pinigais mainais už kadaise ją išdavusio krautuvininko Drameno Dramė gyvybę, vietiniai pasibaisi tokiu pasiūlymu, tačiau patys to nejusdami palengva imasi jį įgyvendinti. Kaip ir pjesėje, veikėjai vienaip kalba, kitaip elgiasi, ir tas neatitikimas herojų varo iš proto. Miestelis reiškia savo palankumą ir paramą gerbiamam krautuvininkui, tačiau staiga visi pasipuošia geltonais batais iš Burkina Faso. Kai Dramenas Dramė puola klausinėti, iš kur tokius batus ištraukė net visiški elgetos, miestelėnai kantriai aiškina, kad dabar tokie madingi, todėl visi juos ir avi. Aktoriai (beveik visi – neprofesionalai) taip sklandžiai virsta tai skarmaluotais skurdžiais, tai savotišku graikų tragedijos choru (kurį papildo išdidžiai žengiantys ar pasaloje tykantys laukiniai gyvūnai), kad ši kone mitinė drama natūraliai išauga iš dulkelių migla aptrauktų Afrikos peizažų ir kasdienybės.

Marcelis Proustas laiške Maurice’ui Barrèsui rašė, kad jei koks nors laikraštukas kada nors užsakytų keletą straipsnių, vieną iš jų pavadintų „Koks nuostabus gyvenimas, kuris prasideda poezija ir užsibaigia morale“ ir skirtų jį M. Maeterlinckui, nepamiršdamas J. Racine’o, B. Pascalio bei L. Tolstojaus. M. Proustas turėjo omeny, kad šių rašytojų gyvenimas perskeltas į dvi puses (jo manymu, toks „fenomenas“ būdingas ir paprastiems žmonėms, ne vien genijams). D. D. Mambéty irgi atrodo šios simetrijos paženklintas.

O tai, ko gyvenime nepavadinsi nei poezija, nei morale, tai, kas diena po dienos patyliukais sekina žmogų, D. D. Mambéty filmuose įkūnija hienos. Naivumą, kad pavyks šitų hienų išvengti, Lingerė Ramatu prilygina kelionei į džiungles su zoologijos sodo bilietu. Kai Dramenas Dramė jausmingai prašo Lingerės Ramatu leisti pakartoti praeitį, tai tėra neapgalvotai numesta banalybė. Ji įgyja giluminę prasmę, kai prašymas išsipildo ir tenka atsakyti net už tą praeitį, kurios senaties terminas turėtų būti pasibaigęs. Kita vertus, Drameno Dramė kankintojus alina ateitis, iš kurios jie skolinasi avansu. Jie atidėlioja nuosprendį ir egzekuciją, tikisi, kad ją įvykdys kas kitas ar pats Dramenas Dramė, o patys kol kas skuba į skolą naudotis Lingerės Ramatu parūpinamomis gėrybėmis. Režisierius pasitelkia virtinę elektros prekių – ventiliatorių, televizorių, šaldytuvų, graibstomų miestelio gyventojų per šventę su pašėlusiai besisukančiomis karuselėmis, fejerverkais ir žaižaruojančiomis iliuminacijomis. Tačiau įspūdingiausia, žinoma, scena bažnyčioje, į kurią užėjęs Dramenas Dramė ima susivokti, kas įvyko. Skambant melancholiškai sintezatorių melodijai, prie šventųjų statulų sukasi ventiliatoriai, televizoriukas rodo skurdo ir bado vaizdus, o šventikas su pasimėgavimu stebi, kaip kabinamas naujas krištolinis sietynas.

Taip Dramenas Dramė, iki tol niekaip nesupratęs aplinkinių pasikeitimo, staiga pats persimaino, o tada aplinkiniai ima nebesuprasti jo laikysenos. Tačiau Lingerė Ramatu pagaliau jį įvertina kaip lygų sau, nes krautuvininkas pavirsta dvasios aristokratu ar net pusdieviu herojumi. Juk senoji dama su auksiniu rankos ir kojos protezu – irgi jau ne tiek žmogus, kiek veikiau statula ar kerštinga dievybė, tik ne iš Olimpo nusileidusi, o šio pasaulio pagimdyta.