Lietuviškoje „Trumpoje kino istorijoje" (2013) skyrelyje apie Pietų Korėjos kiną, Hong Sang-soo (g. 1960) ne tik nėra plačiau aptartas kaip vienas iškiliausių šios šalies ir pasaulio režisierių – jo vardas čia visai neminimas. Laimei, Hong Sang-soo – nors nei per daug giriamas, nei reklamuojamas –­ antrąsyk atsiduria „Kino pavasario" programoje. Prieš porą metų rodytas jo filmas „Kitoje šalyje" (2012), šiemet – „Laisvės kalva". Ir aš, ką tik pastarąjį pažiūrėjusi, vis galvoju, kaip čia jį pamatyti dar ne vieną sykį. Ne tik todėl, kad tai apskritai vienas puikiausių šio meto filmų. Tiesiog turiu prisipažinti, kad šį skaidrų kūrinį man buvo sunku suprasti iš pirmo karto. Be to, turiu įtarimą, kad turbūt būtų neprošal jį pasižiūrėti netgi ne nuo pradžios, o nuo vidurio ar pabaigos.

Esu mačiusi, ko gero, visus keliolika Hong Sang-soo sukurtų filmų ir tarsi neblogai išmanau jo pamėgtą kino darymo techniką ir pasakojimo strategiją, kuri pernelyg nesikeičia visoje kūryboje. Taigi, Hong Sang-soo dažnai dubliuoja kūrybos procesą ir taip neleidžia užmiršti, kad filmas, šiaip ar taip, yra kažkieno apgalvota ir sudėta kon­strukcija. Paimkime filmą „Kitoje šalyje", kurį galėtume pavadinti kūriniu apie kūrinio taisymą, perdarymą. Filmo pasakotoja – aikštinga jauna mergina, su mama apsistojusi kurorto viešbutyje. Mergina suirzusi, kad teko išvažiuoti iš namų; ji ginčijasi su mama, mini kažkokį ūmaus būdo dėdę, kalba apie žiūrovams ne visai aiškius šeimos reikalus. Ir štai – kaip sako pati mergina, „kad apsiramintų" – ji paima bloknotą ir pradeda rašyti scenarijų. Tad filmą, kurį žiūrime, sudaro trys merginos parašytos kino novelės, o visų jų protagonistė yra į Korėjos kurortinį miestelį atvykusi prancūzė Ana (ją vaidina Isabelle Huppert). Kiekvienoje novelėje mergina vis pakoreguoja Anos veikėją: ji –­ tai kino režisierė, tai turtinga namų šeimininkė, atvykusi pasimatyti su mylimuoju korėjiečiu, tai vyro palikta žmona. Veiksmo vieta ir šalutiniai veikėjai lieka tie patys, nors jaunoji scenarijaus autorė ir juos vis perstumdo ar pavejoja skirtingomis kryptimis. Filmo paliekamas įspūdis – be galo įdomus, lyg prieš akis iš tiesų turėtum pribraukytą, nenuoseklų kūrinio juodraštį. Pasekmė čia gali užbėgti priežasčiai už akių, o, sakykim, reikiamą objektą gali surasti visai kitas veikėjas kitomis aplinkybėmis. Taip trečioje novelėje Ana paplūdimyje numeta išgertą degtinės butelį, tačiau jo šukes jau matėme pirmoje filmo dalyje. Ir tik trečioji Ana finale aptinka skėtį, kurio taip ieškojo pirmoji.

Vis dėlto „Laisvės kalvoje" Hong Sang-soo sugalvoja dar išradingesnį „techninį" pasakojimo sprendimą. Šio filmo lėmėjas – kur kas didesnis savavalis negu kaprizinga mergaitė. Jis – tiesiog oro gūsis, filmo pradžioje išbarstantis laiškus, netyčia iškritusius veikėjai iš rankų. Laiškai – tai veikėjos mylimojo japono dienoraštis, rašytas belaukiant tos mylimosios Seule, kai ji, lyg tyčia, buvo išvykusi į Hong Sang-soo pamėgtą kurortą. Taigi pirminis tekstas veikiausiai dar pasižymėjo tam tikru nuoseklumu, tačiau mes išvystame jau „orinio" pasakotojo sujauktą pasakojimą, kuriame vienas epizodas nesisieja su kitu. Padėtį komplikuoja ir tai, kad pasakotoju tenka laikyti ne vien orą, bet ir laiškus rašiusį japoną. Be to, turime ne tik susivokti tarp nerišlių nutikimų, apie kuriuos pasakoja laiškų autorius, bet ir vis peršokti į laiką, kai kavinėje sėdinti mylimoji skaito paskirus lapelius.

Čia prieiname kitą svarbų Hong Sang-soo filmų bruožą: šiuose filmuose beveik neįmanoma užčiuopti skirtumo tarp laiko klodų, tarp tikrovės ir meninės išmonės ar personažų sapnų ir svajų. Štai filme „Cha cha cha" (2010) du draugai nė nenutuokia, kad juodu pakaitom pasakoja apie savo kelionę į tą pačią vietą ir tuo pat metu vykusius susitikimus su tais pačiais žmonėmis. Ir ką gi – vienu metu jie vos nesusitinka... savo pasakojimuose, kai vienas užeina į restoranėlį aplankyti jo savininkės – savo motinos, o kitas tuo metu girtas miega sukniubęs pasuolėje.

Kita vertus, sapnai, meninė išmonė Hong Sang-soo filmuose nepasižymi jokiais skiriamaisiais ar tuo labiau fantastiniais bruožais. Na, nebent veikėjui kino režisieriui telefonu paskambina Martinas Scorsese su kūrybiniu pasiūlymu arba veikėja jauna aktorė susitinka mieste pasiklydusią Jane Birkin – būtent taip nutinka filme „Niekieno duktė Hevon" (2010). Taigi lyg ir nieko keista, jei aš vis apsigaunu, nors ir puikiai žinau, kad privalomas naujo Hong Sang-soo filmo dalykas bus chronologijos nepaisymas, įpinti personažų sapnai ar kūriniai. Tačiau kaip čia neapsigausi, jei orinis pasakotojas plėtoja tokį iš pažiūros buitišką pasakojimą, ir staiga sužinai, kad tai tebuvo po išgertuvių užmigusio vyriškio sapnas ar pradedančios režisierės sukurtas filmas apie jos santykius su kitais personažais. Tačiau, net jei ir manai supratęs, kada tas sapnas ar filmas baigėsi, negali būti tikras, kad žinai, kada jis prasidėjo! Kaip ir sumaišyti laiškai, sapnai Hong Sang-soo filmuose – tai nežinia kieno sujaukti dariniai, neretai susiję su personažų norėjimu, bet negalėjimu valingai keisti tikrovę. Kita vertus, kaip ir įnoringos mergaitės taisomo scenarijaus atveju, sapnuose laiko klodai, įvykiai ir žmonės sulydomi į amalgamą, pro kurią ima šviestis prasminiai ryšiai.

Siužeto lygmeniu Hong Sang-soo filmuose tokios amalgamos atitikmeniu yra tapusi kelionė. Veikėjams įprasta lankyti su senomis meilėmis susijusias vietas, nuvykti tiesiog susitikti ar prieš kitą kelionę ar emigraciją (paprastai kažkodėl į Kanadą) atsisveikinti su draugais, ištrūkti į trumpalaikes atostogas su mylimuoju ne itin vaizdingame kurorte. Tokių kelionių tikslas, „Laisvės kalvos" personažo žodžiais, nėra nei verslo reikalai, nei malonumai. Tai ypatingas, tarytum sutirštėjęs laikas, kai personažai, kaip ir juos vejojantis pasakotojas, mėgina koreguoti gyvenimo scenarijus. Tiesa, tas laiko ypatingumas paprastai būna nulemtas ir vienos grynai buitinės detalės: didžiąją dalį laiko veikėjai nesiskiria su korėjietiškos degtinės sodžu stikliuku. Nenuostabu, kad kitą dieną vakarykščiai įvykiai susipina ar išvis pradingsta. Taigi Hong Sang-soo filmuose ši kelioninė būklė toli gražu nėra kokia nors pakylėta. Atvirkščiai, neretai ji susijusi su žmogiška tuštybe ir silpnybėmis. Veikėjai keliauja kad ir pasinaudoję kokia nors stipendija ar galimybe apsilankyti kino festivalyje, o ten, žinoma, filmų peržiūras iškeičia į trumpalaikius nuotykius. Vis dėlto po buitiniu alkoholizmu ir atsitiktiniais santykiais režisierius paslepia švelniai minorinę žmonių, atsirandančių ir suvis pranykstančių vieni kitų gyvenimuose, temą.

Išeities, išganingo sprendimo čia nėra ir negali būti – kokia gi čia išeitis, kai tenka rinktis iš dviejų vyrų ar dviejų pasaulio šalių. Kita vertus, Hong Sang-soo kine yra palengvėjimo, aiškumo momentų; tada personažai atrodo atsidūrę ties riba, kai jiems galbūt pavyks sujungti kaprizingo pasakotojo užgaidas į prasmingą visumą. Panašiu momentu Ana optimistiškai nusitašo paplūdimyje ir tarytum išblaivėja, o drauge, rodos, išskaidrėja ją gaubiantis oras.

Beje, negaliu nepaminėti, kad I. Huppert „Kitoje šalyje" –­ kaip reta graži ir švelni, tad ją tučtuojau įsimyli trys personažai korėjiečiai, įskaitant turbūt trigubai jaunesnį paplūdimio gelbėtoją. Žinia, Europos kine šiai aktorei vis atitekdavo ganėtinai sunkūs, slogūs vaidmenys. Tačiau „Kitoje šalyje" Isabelle, sulaukusi (leisiu sau paminėti) šešiasdešimties, pagaliau tarsi nusimeta visą ankstesnių vaidmenų naštą ir, kaip kiekvienas žmogus, pamilęs Hong Sang-soo kiną, įkvepia gaivų oro gūsį.