Rūta Birštonaitė. Šampanas ir vulkanas

Pirmoji Paolo Sorrentino filmo „Silvio“ dalis – labai naudingas patarimų rinkinys, ko nereikia daryti, jei nori tapti Europos Parlamento nariu. Jokiu būdu nereikia pirkti vilos priešais asmens, kurio protekcijos sieki, namus. Šiukštu, nereikia varginti ir būrio merginų, kad jos staipytųsi su bikiniais. Beprasmiška visu garsu leisti muziką, maudytis atvirame baseine, šokti ir kitaip vaizduoti, kad semi malonumus rieškučiomis. Apie svaiginimąsi psichotropinėmis medžiagomis išvis nėra ko kalbėti – tai tiesiog vėjais paleisti pinigai.

Dar Pijus XIII P. Sorrentino seriale „Jaunasis popiežius“ (2016) buvo aiškiai išdėstęs: neverta kviesti kitų savęsp – jei kam labai reikia, tegu patys beldžiasi į bažnyčios duris. Tačiau naujojo filmo herojus Serdžio daro viską, ko nereikia daryti, siekdamas patraukti paties Silvio Berlusconi’o dėmesį. Kita vertus, gal uždarumas ir paslaptis – tik didingų figūrų privilegija? O kas toksai tas Serdžio? Verslininkas? Eskorto merginų prievaizdas? Tačiau tokiu atveju jam, kaip eiliniam žmogui, būtų pravartu atminti savo vietą ir galimybių ribas. Naivu tikėtis, kad mūsų dėmesio objektas tik ir galvoja apie tai, ką apie jį galvojame mes. Tas objektas – šiuo atveju Silvio – pats paskendęs savo mintyse ir rūpesčiuose. Be to, Silvio irgi nori kai ką suvilioti. Jam reikia paprastais gyvenimo džiaugsmais sugundyti savo žmoną – aukštosios kultūros ir namudinių suknelių mėgėją, nuslydusią į kitą kraštutinumą nei vakarėlių liūtas Serdžio ir nutarusią, kad jos egzistencinė pozicija nesuderinama su Silvio puoselėjamu žaismingu požiūriu į save ir pasaulį.

Čia kaip tik ir matyti, kad Silvio lyg magnetas traukia būtent atskalūniška laikysena – beje, kiek vėliau jam į akį krinta dar viena visai jauna atsiskyrėlė. Tiesa, vienu metu atrodo, kad ir Serdžio planas išdegė, kai Silvio pagaliau teikiasi pastebėti kaimyninės vilos šeimininką. Tačiau to priežastis – ne tiek merginų iš Serdžio svitos vilionės, kiek šioks toks vienatvės nuobodulys: Silvio žmona, taip ir nepaklausiusi vyro patarimo verčiau apsigydyti nervus, išvyksta lankyti Kambodžos šventyklų. Netrukus Silvio pademonst­ruoja Serdžio ir kitiems neišmanėliams, koks turi būti geras vakarėlis ir nuoširdus bendravimas. Jo sudaryta vakaro programa – visiškai dorovinga. Iš gėrimų – šampanas, iš patiekalų – paprasta skani pica, desertas – naminiai ledai. Tada bus galima pašokti, pasisukti karuselėje, o paskui – įjungti dirbtinį vulkaną su fejerverkais. Ant staliuko diskretiškai surikiuotos puotos dalyvėms skirtos dovanėlės – pakabukai su drugeliais. Jokių aukštakulnių (žinia, kai kas nėra aukštaūgis). Jokių narkotikų, kitaip tariant – jokių nenatūraliu, prievartiniu būdu išgautų iliuzinių malonumų ir kibiais čiuptuvėliais išplėšto dėmesio. Tai spontaniška, tyrai džiaugsminga, net šiek tiek vaikiška žemiško gyvenimo šventė. Šalia jos Serdžio grandiozinės linksmybės – apgailėtinos, niekingai smulkmeniškai apgalvotos. Silvio tenkinasi tuo, kad siūlo merginoms pasėdėti jam ant kelių, o kai būsimasis europarlamentaras susiruošia pademonstruoti geopolitikos žinias, Silvio sausai mesteli: „Negadink vakaro.“ Tad neilgai trukus tie, kurie laikė save didžiaisiais hedonistais, ima atrodyti vis labiau surūgę.

„Silvio“
„Silvio“

O Silvio niekad dėl nieko neįsižeidžia. Gal todėl, kad nesusireikšmina ir patinka sau toks, koks yra. Kai Silvio susitinka su publika, visuomet atrodo iš anksto visiems ir kiekvienam dėkingas, nors pats gal nė nežino, už ką. Nenuostabu, kad kažkas iš pataikūnų šnabžda, jog jūros fone jis atrodo lyg graikų dievas. Pats Silvio pasivadina nakties angelu, kai norėdamas pasitikrinti savąją įtaigą paskambina atsitiktiniu numeriu ir kerinčiu monologu sukėlęs atsiliepusiai moteriai suvokimo šoką, įkalba įsigyti neegzistuojanti būstą. Išties – jis paradoksų dievaitis, virtuoziškai laviruojantis ties fiasko praraja, gebantis kompromituojančią medžiagą pakreipti taip, kad ši stebuklingai pakenktų ne jam, o ją pakišusiems oponentams, ir taip vėl sugrįžti į valdžios Olimpą. P. Sorrentino filmuose dažnai galime išvysti, kaip personažų viduje slypintis ypatingos galios mechanizmas iššauna lyg spyruoklė būtent tada, kai padėtis atrodo nepataisoma. Taip filme „Žvaigždė“ (2008) susicukravęs ir bejausmis Giulio Andreotti beviltiškose situacijose staiga mobilizuojasi, pradeda demonstruoti neįtikėtiną proto lankstumą, o jo akys sužimba už storų akinių stiklų. Galbūt P. Sorrentino personažus veda geniali logika, nors veikiau tai neprilygstama intuicija, kai tam tikri veiksmai eina pirmiau žinojimo, kodėl būtent jų reikia imtis.

Neprimygtinai flirtuoti Silvio irgi moka. Prireikus jis gali užsidėti juokdario kepurę ar laiku atsitraukti. Jaunystėje, matyt, šitaip nesunkiai pavergė žmoną. Deja, dabar kita jauna atskalūnė, tegu ir pripažinusi Silvio galantiškumą, jį atstumia. Tiesiog Silvio pamiršo vieną smulkmeną – jo amžius jau seniai nebe tas. Tik ką gi jam daryti, jei net jauni, bet nuovargio jau paženklinti filmo veikėjai iš paskutiniųjų kabinasi į svaigią, nors ir trapią dabarties akimirką ir viską atiduotų už tai, kad ji tęstųsi amžinai? Nuo herojaus veido niekad nedingsta palaiminga išraiška, užfiksuota šiuolaikinės kosmetologijos priemonėmis, tačiau sustingusi euforijos kaukė be išlygų pralaimi gaiviai merginos veido odai.

Tačiau argi kaukė nėra stilius? Teisingiau: argi stilius nėra visuomet kaukė, padedanti perteikti giliausią tiesą? Jei taip, tai Silvio gebėjimas išlaikyti stilių bet kokiomis aplinkybėmis – nepalaužiamos valios, ištikimybės savajai tiesai ir svajonei ženklas.

Draugai