Rūta Birštonaitė. Skrydžio filosofija

Skaitmenintas ir restauruotas „Skrydis per Atlantą“ (1983) vėl rodomas Lietuvos kino teatruose

Kadras  iš filmo „Skrydis per Atlantą“

Vis dėlto kodėl Steponas Darius ir Stasys Girėnas skrido per Atlantą? Ne tikrovėje, o Raimondo Vabalo filme? Šis klausimas kamavo SSRS valstybinio kinematografijos komiteto redaktorius – jų nuomone, pateiktame svarstyti scenarijuje nėra aiškūs „skrydžio tikslai ir motyvai“ (Anna Mikonis-Railienė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė. „Kinas sovietų Lietuvoje“, p. 408). Tačiau filmo pradžioje atsakymas į šį klausimą yra. Kai konstruktorius Antanas klausia to paties, S. Darius atsako: „Į tokį klausimą sunku atsakyti. O gal ir visai neįmanoma.“

Atrodo, kas čia dar gali būti neaišku. Tačiau, kai R. Vabalas „Skrydį per Atlantą“ užbaigė, po peržiūros Lietuvos kino studijoje pretenzijų skrydžiui tik padaugėjo. LKS meno vadovui Vytautui Žalakevičiui atrodė, kad filmą reikia pertvarkyti iš pagrindų: „Apie filmo priėmimą, net ir sąlyginį, negali būti nė kalbos. Jį dar reikia daryti montažo keliu ir papildomai filmuojant tik tai, kas būtina pagrindinei sumanymo idėjai išryškinti“ (ten pat, p. 410). Scenarinės kolegijos redaktorei Gražinai Arlickaitei taip pat nepatiko filmo struktūra: „Dramaturgijos silpnumą režisierius stengiasi kompensuoti gausybe situacijų, turinčių antraeilį vaidmenį siužeto ir pagrindinių herojų charakterių plėtotei“ (ten pat, p. 410).

Akivaizdu, vertintojai vadovavosi klasikine dramaturgijos samprata. Pagal ją kiekviena filmo scena turėtų stumti veiksmą į priekį arba atskleisti papildomos informacijos apie personažą. Tada reikia pripažinti, kad filme iš tiesų gausu scenų, kurios šių funkcijų neatlieka. Tokiu atveju tektų pritarti redaktoriams, siūliusiems išmesti S. Dariaus lankymąsi Paryžiuje ir plaukimą laivu į Ameriką, o ką jau sakyti apie scenelę naktiniame klube ar lietuvių emigrantų vakarones.

Reikėtų sutikti ir su priekaištu, kad filme nėra vadinamosios charakterių plėtotės. Negana to, būtų galima pridurti, kad čia vaidina charizmatiškos asmenybės, kurioms tarsi visai nerūpi į ką nors persikūnyti. Personažai atrodo kaip aktorių „aš“ tąsa, tad žiūrėdami, pavyzdžiui, į S. Girėną vis tiek pirmiausia matome Eimuntą Nekrošių, kurio charakteris iki pat šių dienų neatrodo patyręs jokios „plėtotės“.

Tačiau „baisiausia“, kad filme, be minėto S. Dariaus atsakymo Antanui, iš tiesų neįvardyti apčiuopiami skrydžio motyvai. XX a. pradžioje tvyrojo aviacijos karštinė, ir ne vienas drąsuolis, anuomet pirmąsyk patyręs, ką reiškia skristi, yra liudijęs, kad skrydžio euforija – stipresnė už mirties baimę. To meto entuziazmą filme perteikia lakūnų – tiek prancūzų, tiek lietuvių – palydėtuvės, aviacijos parodos ir šventės su pilotų pasirodymais, įmonių reklama ant lėktuvėlių ir piknikai ant žolės. Kaip sako Antanas, „tokių bepročių vis daugėja“. Turbūt pamename, kaip per spaudos konferenciją meteorologijos biure perskaitomas sąrašas tuo pat metu įvyksiančių skrydžių: vienas – į Bagdadą, du – aplink pasaulį, dar vienas – per Atlantą ir per Europą. Nieko keista, kad susirinkusieji biure su pašaipėle žvelgia į S. Dariaus ir S. Girėno gerbėjų šūksnius ir plojimus. Beje, skrydžio kryptį iš Niujorko į Kauną – o ne atvirkščiai – S. Darius grindžia ne kokia nors simboline prasme, bet meteorologiniais sumetimais: virš Atlanto daugiausia pučia vakariniai vėjai, taigi logiška skristi pavėjui. Tiesa, mąsliojo S. Girėno balse girdėti santūri nostalgijos gaidelė: „I su ta „Bellanca“...“ Ir S. Darius patvirtina stebuklingai greito atsidūrimo Lietuvoje galimybę: „Tai jau numėi, numėi su ta „Bellanca“.“ Vis dėlto, kaip priekaištavo Maskvos „Goskino“ redaktoriai, daugiau „idėjiškai brandesnių minčių“ filme nepasigirsta.

Tačiau negi R. Vabalas būtų siekęs sukurti įtempto siužeto filmą su aiškių motyvų stumiamais personažais, efektingais aviacijos triukais, dramatišku skrydžiu ir tragiška atomazga? Tikrai ne, nes redaktoriai skundėsi, kad režisierius į pastabas ir pasiūlymus nekreipia dėmesio. Beje, pagal pirminį sumanymą paties skrydžio per Atlantą išvis neturėjo būti – filmas turėjo baigtis sulig lėktuvo pakilimu iš Niujorko. Tačiau net ir dabartiniam variante skrydžio per vandenyną epizodas trunka bemaž dvi minutes, ir per jį lakūnai nepatiria jokių sukrečiančių išgyvenimų. O prisegtas epilogas su oficioziniu balsu išvis neturi nieko bendra su filmu, tarsi režisierius specialiai būtų dar paryškinęs jo svetimumą.

Nesunku pastebėti, kad ir patiems „Skrydžio per Atlantą“ veikėjams nepatinka kino triukai. Pavyzdžiui, filme yra epizodas, kai S. Darius, atėjęs į karinės aviacijos firmą, staiga įkrenta į tunelį kaip Džeimsas Bondas. Pasirodo, tokiu gudriu būdu buvo sumanyta patikrinti jo fizinę būklę. S. Darius nesutrinka, tačiau matyti, kad tokia gudrybė gerokai įžeidė, ir jis atsisako komerciškai pelningo pasiūlymo. Kitame epizode S. Darius ir S. Girėnas patenka į, matyt, gangsterių susišaudymą. Ko gero, V. Žalakevičius „montažo keliu“ būtų padaręs filmą iš štai tokių efektingų scenų. Tačiau šaudynės lakūnams nesukelia jokių emocijų. Kaip S. Dariui sakė sveikatos patikros sumanytojas, „jūsų širdis ir nelaukčiausioj situacijoj plaka ritmingai“.

Atrodo, kad ir režisieriui, ir jo personažams gerokai svarbesnės tos situacijos, kurios redaktorių buvo pavadintos antraeilėmis ir nesusijusiomis su „sumanymo idėja“. Filmas apima gan ilgą, rodos, šešerių metų tarpą. Per visą tą laiką tenka ne tik skristi, bet ir tiesiog laukti. Tik R. Vabalo veikėjai visad žino, kada reikia veikti, kada – ne. Kiekvienas paprasčiausias jų veiksmas yra ištobulintas, net ir neveikimas veda į tikslą. S. Darius, ieškodamas tinkamo lėktuvo ir lėšų, atsisako lengvų kelių, neaiškių pažinčių ir aferų, kad galiausiai atokiausiame angaro kampe surastų S. Girėną, besikrapštantį prie „genelio“. O ir pats S. Girėnas kaupiasi skrydžiui dar gal porą metų ir pas S. Darių ateina tik galutinai apsisprendęs ir turėdamas piloto teises kišenėje.

„Skrydžio per Atlantą“ herojai net ir Amerikoje kalbasi žemaitiškai. Bet ne todėl, kad būtų provincialai, – prireikus jie lengvai pereina prie anglų ar prancūzų kalbos. Tai atsparios asmenybės, kurios be sunkiasvorio uolumo rūpinasi savimi ir kitais, prie nieko įkyriai nelimpa ir niekam nepataikauja. „Skrydis per Atlantą“ – tai filmas ne tiek apie žygdarbį, kiek apie etišką gyvenimą, ir skrydis čia – ne avantiūristinis nuotykis, bet integrali šitokio gyvenimo dalis. Ne veltui pasirodžius filmui filosofas Romualdas Ozolas žavėjosi jo „dvasine rimtimi, nemeluotomis vertybėmis, paprasta kinematografine kalba, kilniomis intencijomis“ (ten pat, p. 413).

„Skrydis per Atlantą“ iš tiesų neapčiuopiamai paprastas, akvarelinis, nulietas iš švelnių pustonių. O filme subtiliai atkurtos tarpukario realijos ir atmosfera – tai ne tik epochos rekonstrukcija, bet ir vientiso pasaulio, kuriame visi gerai jaučiasi būdami savimi, modelis. Vis dėlto ne šiaip sau S. Darius ir S. Girėnas, kitaip negu jų pirmtakai prancūzai, skrenda vilkėdami kostiumus, o ne kombinezonus. Etika šiame filme skleidžiasi ir per estetiką, todėl nepriekaištingas kostiumas čia yra ne mažiau svarbus nei skrydis.

Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komiksas „10 litų“ ir Gerdos Jord komiksas „10 litų“