Rūta Birštonaitė. Tarp neapykantos kėdutėms ir meilės Lenkijai

Režisieriaus Peterio Liechti dėka staiga supratau, kodėl nemėgstu performansų ir jaučiu simpatiją akcijų atlikėjams (P. Liechti retrospektyva rodyta VDFF – Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje). Performansų meistrai paprastai su pasiskonėjimu ir savo vertės pajutimu atlieka tam tikrus veiksmus suglumusių ir – ką čia slėpti – neretai susigėdusių dėl to, ką tenka matyti, stebėtojų akivaizdoje. O štai P. Liechti filmo „Signerio lagaminas“ („Signers Koffer“, 1996) herojui akcionistui Romanui Signeriui pačiam dažnai būna gėda dėl to, ką daro. Todėl jo akcijos paprastai yra trumpos (nors ir reikalauja ilgo pasirengimo), iš veiksmo vietos jis greitai pasišalina ir geriausiai jaučiasi, kai aplinkui nebūna jokių žiūrovų.

Kai dabar esama tiek galimybių kuo tankiau pripėduoti šiame pasaulyje, kuklus, susigėdęs autorius – vis retesnis reiškinys. Beje, besislepiančio menininko figūra kažin kodėl dažnai pražiūrima Jimo Jarmuscho filmuose. Nors nuolat šmėžuoja jo kūryboje – nuo šviesos ir žinomumo vengiančio vampyro muzikanto iki autobuso vairuotojo poeto, kuris neturi ambicijų publikuotis, kolegai japonų poetui sakosi esąs tik vairuotojas ir kurio eilėraščių sąsiuvinį galiausiai sugraužia augintinis buldogas.

Nors paprastai Signerio akcijų publika tiesiogiai nemato, jos yra nufilmuojamos, kad taip taptų kūriniais. Kino juostelė ir ekranas ne tik leidžia įamžinti kūrinį, bet ir suteikia droviam autoriui – ir žiūrovui – ypač reikalingą distanciją. Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu Mauricio Kagelio muziką ir filmus, tačiau sykį matytas jo muzikinis vaidinimas, kad ir geros prancūzų trupės atliktas, nervino teatrališkumu. Visai kitas reikalas, jei vaidinimas būtų buvęs nufilmuotas kaip Signerio veiksmai!

Gali būti, kad poreikis įsislaptinti kyla ir iš akcionistams būdingo polinkio į diversijas ir vandalizmą. Atrodo, Signeris ypač nekenčia kėdučių. Signerio dėka jos sinchroniškai skrieja pro langus ar turi atkentėti tarp kojelių įspraustą, besipučiantį ir galiausiai susprogstantį raudoną balioną. Vieną kėdutę Signeris pritaiso prie gumos, kad jam pakilus kėdutė nuskrietų ir tėkštųsi į stotelės paviljono sieną.

Kėdutė – visai kuklus, nuolankus namų apyvokos daiktas. Kuo jis užsitraukė menininko nemalonę? Gal visais šiais išmėginimais Signeris kaip tik bando buitišką daiktą atplėšti nuo žemės, paversti jį oro erdvę skrodžiančia raketa? Juk mėgstamiausios Signerio stichijos – oras ir ugnis, o dažni kūrybos partneriai – vulkanai ir kiti garais virstantys, žiežirbomis šaudantys, iš po žemės besiveržiantys gamtos kūriniai. Jie panašūs į patį Signerį, kurį kažin koks akstinas vis stumia ką nors sujudinti, kad imtų veikti grandininė reakcija ir daiktai ar reiškiniai pradėtų tarpusavyje sąveikauti: keistųsi patys ir keistų kitus, susinaikintų ar įgautų naują kokybę, būtinai lydimi efektingų ir kartu efemeriškų, kelias akimirkas trunkančių sprogimų ir saliutų. Kai pasipūtęs vulkanas atsibosta (Signeris taip ir sako: „Man tas vulkanas atsibodo.“), menininkas susidomi horizontalėmis ir vandeniu, vaikštinėja jūros pakrante tarp purslų kibirkščiuojančiais batais.

„Signerio lagaminas“
„Signerio lagaminas“

Signerio teigimu, jam patinka veikti ne kaip žmogiškajai būtybei, o kaip mechanizmui. Jo akcijos turi įvykti preciziškai tarsi tiksliųjų prietaisų laboratorijoje, kad, pavyzdžiui, dvi raketos su ilgu raudonu kaspinu iššautų tuo pat metu, susikirsdamos jų trajektorijos sudarytų raudoną iksą ir kryžmai užbrauktų tolumoj garuojantį vulkaną. Gal dėl mechaniškumo menininkas jaučia giminystę seniems mechaniniams žaislams (turi sukaupęs jų kolekciją), net savotišką atjautą jų graudžiam kuklumui ir praėjusių laikų grožiui.

Filmuodamas „Signerio lagaminą“ P. Liechti irgi veikia kaip mechaninis bendrininkas. Santūriai sąmojingas, nesikišantis ir kuklus, bet randantis tinkamiausią filmavimo vietą ir išlaikantis deramą atstumą. Atrodo, pats režisierius irgi turėtų būti labiau linkęs prie akcijų, tačiau kai kuriuose kituose filmuose nežinia kodėl įsivelia į savotiškus ilgus performansus, kurie jam, atrodo, net nepatinka (o Signeris vakare grįžęs namo jaučiasi ne veltui praleidęs dieną). Paimkime kad ir filmą „Laimingasis Hansas. Trys bandymai mesti rūkyti“ („Hans im Glück – Drei Versuche, das Rauchen loszuwerden“, 2003). Čia veikia pats P. Liechti, nutaręs atsikratyti priklausomybės nuo nikotino. Tai nėra staigus veiksmas, bet laike išsitęsęs vyksmas, mat pasiryžtama ta proga leistis į savotišką piligriminę kelionę – iš Ciuricho nukeliauti į gimtąjį Sankt Galeną, sugrįžti į gyvenimo išeities tašką ir taip atsiversti naujam gyvenimui. Pasiryžęs atsisakyti dūmo P. Liechti tarytum atmeta džiaugsmingą Signerio ugnies stichiją, ir laimės jam toks poelgis neatneša – piligrimystė virsta gryna komedija. Nuo pirmų akimirkų kelyje viskas nervina, erzina, nuolat nesiseka: svečių namų užeigoje kažkas kitas suvalgo užsisakytą kepsnį, o alpinizmas nesuteikia nė menkiausio malonumo. Pikčiausia, kad rūko kelyje sutikti mirtini ligoniai, gydytojai ir vaikai: užsispyrimu garsėjančiame Apencelio kantone jiems leidžiama rūkyti per Funkensonntag – pirmąjį gavėnios sekmadienį. Lyg tyčia dūmija net daiktai: sprogsta petardos, smagiai rūksta kaminai. Sudirgusiam, abstinencijos kamuojamam (ir šiaip turbūt mizantropiškam) pasakotojui visiškai nepatinka Šveicarijos gamtovaizdžiai, buitis, papročiai, tradicijos, o labiausiai – žmonės. Ypač – seni žmonės, kurių senatvė ir negalios liudija pastangų ko nors imtis, ką nors keisti beprasmiškumą.

„Laimingasis Hansas. Trys bandymai mesti rūkyti“
„Laimingasis Hansas. Trys bandymai mesti rūkyti“

P. Liechti garbei reikia pasakyti, kad per šį nerūkymo performansą jis išlieka niekam nežinomas, nepastebimas atlikėjas už kadro, apie kurio misiją aplinkiniai nenutuokia. Visai kaip ir filmo „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ („Das Summen der Insekten – Bericht einer Mumie“, 2009) atveju, kai nematomas pasakotojas sau irgi primeta išbandymą. Tiesa, nepalyginti radikalesnį: P. Liechti meta rūkyti, o šis nustoja valgyti. Paskutinį kartą pavalgęs užkandinėje veikėjas iškeliauja į mišką, kur per 62 dienas nusimarina badu. Filmas paremtas literatūriniu šaltiniu (Masahiko Shimados novele) ir tikromis tokį kelią pasirinkusių žmonių istorijomis. Pasakotojas, kaip ir abstinencijos kamuojamas P. Liechti, fiksuoja kūno, psichikos pokyčius ir vėlgi patiria fiasko: kai praeina 40 bado dienų, jis prisimena Mozę, Jėzų, Budą ir stebisi, kaip paskui jie dar kur nors ėjo ir skleidė per pasninką įgautą išmintį, nes pats patiria tik nepaliaujamus skausmus.

Bado dienas herojus leidžia skaitydamas knygas ir klausydamasis radijo. Jei atmestume laiko ruožus, kai ruošiame ir vartojame maistą, tai iš principo galėtų būti bet kurio mūsų – ir ne toks jau blogas – gyvenimas. Čia autoriaus noras išlikti nežinomam įgyvendinamas tiesiogiai: galiausiai telieka dienoraštis, o niekam nežinomas ir nematomas „performeris“ pamažu įsilieja į gamtą, iškeldamas atminty Vytauto P. Bložės kartą pasakytus žodžius, kad menininkas gyvenimo gale turėtų atsiprašyti žmonių ir nusižeminti. Filmo finalas vis dėlto lėkštokas; gero akcio­nisto mirtis, ko gero, būtų efektingesnė ir galbūt suteikianti netikėtos išminties.

„Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“
„Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“

Beje, tokios nepatrauklios, murzinos Šveicarijos kaip P. Liechti kine tikrai dar neteko matyti. Šia puikia gerovės šalimi neslepiamai bjaurimasi, o štai Signeris yra visiškai pavergtas nusmurgusios, slogios Lenkijos vaizdų, žmonių ir tiesiog nušvitęs važiuoja palaikiu „Trabantu“, vairuojamu tokio pat nušvitusio uošvio. Ir toji neišvaizdi Lenkija išties labai panaši į besislepiantį menininką, išnykstantį purviname sniege ir pilkose ūkanose.


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 20:48:59)
Draugai