Rūta Birštonaitė. Vilnius ir Nica – miestai broliai

A. Grikevičius. „Laikas eina per miestą“: sinemateka.lt/#laikas-eina-per-miesta
J. Vigo. „Apie Nicą“: vimeo.com/80156041

Kas taip suerzina senąsias Vilniaus skulptūras Almanto Grikevičiaus filme „Laikas eina per miestą“ (1966)? Žinia, neramus gyvenimas verda pačių skulptūrų pasaulyje. Vienos jų, puolamos negailestingų nedorėlių, plačiai prasižiojusios klykia, kitos jau tik klūpo ar nebyliai tiesia rankas į aukštybes. Tačiau pasibodėjimo ar kančios sklidini žvilgsniai sminga ir į išorinį pasaulį, tarsi skulptūros nujaustų, kad šitame mieste niekad nebus joms ramybės. Paremti galvą ar griebtis už širdies jas verčia tai pionierių paradas, tai pučiamųjų instrumentų orkestras. Tačiau labiausiai skulptūras sunervina finalinis filmo tvistas, grupelės studentų šokamas Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. Tiesa, nors šokiai vyksta priešais Šv. Jonų bažnyčią, sumaištis kyla tarp statulų, įsitaisiusių Arkikatedros fasado nišose. Lyg tų šokių būtų negana, vienai iš skulptūrų ant rankos nemandagiai pamautas radijo imtuvas. Jis, matyt, priklauso kiemsargiui ar kažin kokiam specialiajam fasadų prižiūrėtojui. Pasilypėjęs aukštėliau, jis šepečiu valo nosį ir barzdą vyriškiui, su neslepiamu pasidygėjimu užvertusiam galvą į viršų, o paskui šluoja dulkių kamuolius, regis, iš evangelisto Luko laikomos knygos.

„Laikas eina per miestą“

Familiarusis skulptūrų valytojas man vis atrodė tarytum kažkur jau regėtas. Toks įspūdis, kad mačiau jį, dažantį didžiulės besijuokiančios galvos nosį. Galiausiai toptelėjo – na taip, juk tai jis su kolegomis valė, dažė ir visaip puošė statulas, skirtas Nicos karnavalui! Kalbu čia, žinoma, ne apie ką kita, o apie nebylųjį Jeano Vigo filmą „Apie Nicą“ („À propos de Nice“, 1930). Šiai Vigo juostai skirta ne viena kinematografinė dedikacija, įskaitant tokių didžiųjų autorių kaip Manoelio de Oliveiros ir Raúlio Ruizo filmus. Vis dėlto apie tai, kad šičia galėtų slypėti Grikevičiaus filmo ištakos, niekad per daug nesusimąstydavau. Veikiausiai todėl, kad patsai „Laikas eina per miestą“ yra tapęs viena iš lietuvių poetinės dokumentikos versmių.

O ir šiaip – kas bendra galėtų būti tarp šio Žydrojo kranto brangakmenio ir mūsų kukliosios sostinės? Juk laikas neina per azartinius lošimus pamėgusį miestą. Štai Grikevičiaus filmo pradžią ir pabaigą įrėmina siūbuojanti miesto laikrodžio švytuoklė. Nicoje laikas sustojęs ar sukasi ratu: savotišku švytuoklės ar ciferblato pakaitalu tampa Vigo filmo pradžioje pasirodantis kazino ruletės skritulys su skaičiais.

Sakoma, Vigo nemėgo puikiosios Nicos, tačiau tuberkulioze sirgęs režisierius buvo priverstas ten gyventi sveikatinimo sumetimais. Jo filmas gimė iš neapykantos, nors, ko gero, ir iš šiokio tokio krislelio meilės šiam miestui. Pagal pirminį sumanymą vienais iš pagrindinių veikėjų turėjo tapti kapinių antkapiai ir skulptūros. Tiesa, vėliau filmas užsipildė turtingų atvykėlių ir vietos prastuomenės groteskiškų portretų virtine, tačiau antkapiai ir skulptūros išliko. Ypač įspūdinga toji nuoga figūra –­­ su paukščių susuktu lizdu jos tarpkojyje. Be to, filme išvystame galybę jau minėtų statulų, iškilmingai gabenamų garsiojo Nicos gėlių parado metu. O ir patys procesijos dalyviai eina įlindę į milžiniškas keistų stabų galvas.

Vigo filme gausu „rekreacijos“ vaizdelių, kuriuose veikia visokiausių malonumų mėgėjai: valgantys ir geriantys, skaitantys laikraščius ar snaudžiantys. Režisierius žvelgia į juos su nuostaba, pasibaisėjimu, bet kartu ir su neprilygstamu lengvumu. Firminio ciniško montažo pavyzdys – keleto kadrų seka, kai lauko kavinėje moteris sėdi tai su vienokiu, tai su kitokiu apdaru, kol galiausiai lieka išvis be drabužių – vien su bateliais.

Filme „Laikas eina per miestą“ savaip artima šiam epizodui bučinių serija: pirma bučiuojasi lyg ir studentai, laikantys gėlių puokštes, tada po tris sykius – stačiatikių šventikai, kol galiausiai išvystame kolbas bučiuojančius fuksus. Apskritai toks įspūdis, kad oficialių ir asmeninių švenčių, rimtų ir komiškų ritualų gausa Vilnius nenusileidžia Nicai. Aišku, Nica puikuojasi jachtų burėmis, teniso kortais ir sportinių automobilių lenktynėmis. Na, bet Grikevičiaus filme matome irgi ne ką prastesnes pramogas: futbolo rungtynes, motociklų krosą, vestuves, studentų krikštynas. Jaunikis neša jaunąją, rieda alaus statinės, groja muzikantai... Ir tik dvi atskalūnės modistės, tarsi paniekinusios bendruomenines pramogas, rūko ir koketuoja su praeiviais vyrais.

„Apie Nicą“

Tačiau ryškiausias ir keisčiausias du miestus siejantis dalykas – tai procesijos, eisenos, paradai. Nemenką Vigo filmo dalį užima Nicos karnavalas. Jo metu vyksta gėlių mūšis: eisenos dalyviai ir stebėtojų minia vieni kitus apmėto gėlėmis. Filme „Laikas eina per miestą“ paradinės scenos ilgai netrunka ir atrodo kaip įterptos iš reikalo. Tačiau vis dėlto išvystame jau minėtus pionierius, gėlių padėjimo ceremoniją, liaudies drabužiais pasipuošusius šventinės demonstracijos dalyvius, prospektu nešančius vėliavas.

Michailas Jampolskis knygoje „Teiresijo atmintis“ kaip Vigo filmo intertekstą pasitelkia Guy de Maupassant’o esė „Apie nieką“, kurioje irgi aprašomas Nicos karnavalas. Ši esė leidžia Jampolskiui pažvelgti į Vigo Nicą kaip į „nieko“ įsikūnijimą, miestą, kuriame žmogų gali pamatyti tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Todėl filme, kaip ir Maupassant’o tekste, „Nica tampa idealia regėjimo (praregėjimo) vieta“. Jeigu Vigo juostą laikytume filmo „Laikas eina per miestą“ intertekstu, Vigo dėka išryškėtų Grikevičiaus filmo detalėse tūnančios papildomos reikšmės – tos detalės taptų karnavališkos, groteskiškos. O juk, atsižvelgę į laiką ir kontekstą, galėtume paskubėti jas pavadinti tiesiog padiktuotomis sovietinės santvarkos. Žinoma, palyginti su Vigo, Grikevičius lyriškesnis, tad tirštesnes ironijos spalvas jis linkęs sulieti į skaidrią akvarelę.

Vis dėlto – žvelgi į parado vėliavas ir prisimeni Nicos karnavale gabenamas statulas milžiniškomis galvomis. Stebi, kaip ant granitinio postamento dedamos gėlės, ir ima rodytis, kad tai – gėlių mūšio Anglų promenadoje trofėjai. Na, o Vilniaus skulptūras taip papiktinę šokiai Didžiajame kieme nejučiom pritraukia garsųjį Vigo filmo epizodą, kuriame šokėjos – gan nešvankiai nufilmuotos iš apačios – pašėlusiai kilnoja kojas.