Ryga – prarastas pasąmonės rojus

Su Maskvos kino muziejaus direktoriumi, režisieriaus Sergejaus Eizenšteino (1898, Ryga – 1948, Maskva) kūrybos tyrinėtoju NAUMU KLEIMANU kalbasi Davis Simanis ir Uldis Tironis.

Kokią įtaką Eizenšteino kūrybai turėjo vaikystė, kurią jis praleido Rygoje? Jis psichoanalizę vertino rimtai, o mes žinome, kad Sergejaus mamytė gąsdindavo sūnelį: aš visai ne tavo mama…
Grafologinis bandymas, 1948 m. sausio 23 d. Iš S. Eizenšteino muziejaus fondųŽinoma, Rygoje jis patyrė daug traumų: skandalai tarp tėvo ir mamos, lengvabūdė mama, nė neslepianti savo naujų meilės ryšių, skyrybos. Kita vertus, Rygoje jis matė, kaip gubernatoriaus Melerio įsaku buvo vaikomos 1905 m. demonstracijos –­ vėliau rašė, kad faktiškai būtent tuos įspūdžius jis perkėlė į „Streiką“ ir „Potiomkiną“. Be to, dar buvo išgyvenimų, susijusių su vietinių kolonizatorių rusų aristokratų sluoksniais. Tėvas niekad nekalbėjo apie savo kilmę; Eizenšteinas taip ir neišsiaiškino, kas iš tiesų buvo jo protėviai; tėveliukas prisistatydavo kaip vokiečių baronas, bet mamulytė, pirklių duktė, greitai suvokė, kad jis fantazuoja, ir tai, manau, buvo viena iš skyrybų priežasčių. Vis dėlto tėvas išsikovojo dvarininko titulą, surašė kelis tomus apie savo genealogiją ir 1917 m. už visuomeninę veiklą gavo herbą ir teisę perduoti titulą palikuonims. Deja, ėmė ir prasidėjo Vasario revoliucija. O Rygoje tėvas niekur nepritapo. Rusų inteligentija įtarė, kad jo šaknys žydiškos, vokiečiai jo irgi vengė. Taigi vėliau Sergejus visada jautėsi pasaulio pilietis, visur svetimas ir savas drauge.
Kai 1941 m. turėjo įvykti pirmasis antifašistinis žydų mitingas, Stalinas į sąrašus įrašė ir Eizenšteiną – jis tai jau buvo tikras, kad šitas režisierius yra šimtaprocentinis žydas. Režisieriaus pranešimo juodraštyje randame žodžius, kad jis laiko save rusų inteligentu, nes reiktų kastis net iki ketvirtos kartos, jei norėtum jo giminėje rasti „lašų to kraujo, kurį naciai taip uoliai lieja“. Pats Eizenšteinas juokaudavo: visi mes truputį sužydėję. Ne pražilę, o sužydėję (не с „проседью“, а с „прожидью“). Jis buvo kosmopolitas.  [...]

50-mečio Eizenšteino mirtis atrodo prieš­laikinė, tačiau ir tas visas jo gyvenimo likutis po „Ivano Rūsčiojo“ skamba lyg tragiškas akordas.
Labai keista kalbėti apie tai... Jis žinojo, kad numirs penkiasdešimties. Kai jam sakė: mes tikrai ateisime į jūsų jubiliejų, atsakydavo: jūs ateisite į mano laidotuves. Pirmiausia, jam išpranašavo, kad mirs būtent tokio amžiaus, o jis buvo labai prietaringas. Holivude gyveno toks Kiru, chiromantas ir numerologas. Turime muziejuje jo išvadas šalia rankos atspaudo – beje, labai tikslias – apie Eizenšteino charakterį, jo santykius su moterimis, mėgstamas gėles; pabaigoje parašyta: jeigu išgyvensite metus po savo 50-mečio, tai gyvensite ilgai... Todėl atsibudęs gimtadienio rytą, 1948 m. sausio 23 d. (pagal senąjį kalendorių), Eizenšteinas atliko grafologinį testą. Iš pradžių rusiškai užrašė: „Сегодня пятьдесят“ ir pasirašė, po to – angliškai: „Fifty today“ ir pasirašė, po to – vokiškai: „Heute fünfzig“ ir vėl pasirašė. Tai buvo tam tikras automatinis laiškas, kaip sako siurrealistai, ir tikėsite ar ne, bet visos apskritos raidės – „o“, „a“, kurios turėtų būti uždaros, išėjo perplėštos, o tai, grafologo nuomone, plyšusios širdies ženklas. Širdis įspėjo jį trys savaitės iki mirties.
Antra, jis visiškai sąmoningai ėjo mirties link. Eizenšteinas memuaruose užsimena, kad po infarkto, kai jam buvo uždrausta net rašyti, jis pasirinko nusižudyti ne nuodais, durklu, pistoletu, o darbu – jis nutarė nuvaryti save dirbdamas. Taip ir mirė. Per dvejus su puse metų po infarkto jis parašė tris knygas, svarbiausias savo gyvenimo knygas, perrausė didžiulį kiekį literatūros. Norėjo išeiti taip, o ne kitaip.  
Ir pagaliau – trečia. Šita mirtis sukrėtė kinematografinę Maskvą ir tapo signalu režisieriaus mokiniams – dabar atsakomybė jau ant jų pečių... Eizenšteino mokinys M. Šveiceris prisimena tą naktį, kai mokytojas numirė: už „Mosfilmo“ tvoros kaip tik stovėjo tas gyvenamasis namas –­ jo dabar nėra – ir studentas Šveiceris su kitais draugais vis pasižiūrėdavo į šviečiantį Eizeno langą – aha, gerai, senis dirba ir naktį. Būsimieji režisieriai toliau filmavo, ir per pertrauką, be dvidešimt dvi, pamatė, kad šviesa tame name užsidegė ir antrame, ir trečiame lange, staiga užsiplieskė visas namas. Atrodė, prabudo visa Maskva. Jie dar nežinojo, kas atsitiko, bet apėmė nerimas. Kažkas paskambino ir pranešė – mirė Eizenšteinas. Taip ta mirtis jiems susisiejo su bundančia Maskva.
Nenoriu pernelyg tiesmukų paralelių, bet Puškino mirtis irgi panašiai prižadino Rusiją, kuri klūpėjo priešais carą. Po karo žmonės mirė lageriuose, areštuodavo juk tūkstančiais, ir visi buvo bejėgiai prieš tą monstrą, o Eizenšteinas išėjo štai taip, nepatekęs į lagerį. Per laidotuves Erenburgas pasakė baisų dalyką: „Jis sugebėjo išeiti išmintingai.“ Suprato, kad Eizenšteinas buvo ant ribos. [...]

Ar galite prisiminti įvykį iš Eizenšteino gyvenimo, labai gerai jį charakterizuojantį?
Yra daug tokių momentų, kuriuose jis atsiskleidžia visiškai. Kai rašo absoliučiai atvirus laiškus, kokių paprastai net moterys nerašo. Žmogus tiesiog šitaip apnuogina krūtinę? Arba tos minutės, kai jis (jo paties žodžiais tariant) su lapino šypsenėle laido dviprasmiškus juokus. Kai piešia erotines karikatūras – gal norėdamas išsilaisvinti iš seksualinių kompleksų, gal norėdamas išbandyti tuos, kurie mano gyvenantys teisingai, moraliai. Jis mesdavo iššūkį ir laukdavo, kaip partneris reaguos.
Bet tiksliausiai Eizenšteiną apibūdino toks rašytojas B. Agapovas, vienąsyk atėjęs pas režisierių per pačius pietus: „Jis sėdėjo ir valgė pasirišęs po kaklu servetėlę, o jo kojos nesiekė grindų... Pagalvojau, Dieve, juk jis keturmetis genialus berniukas, kuriam viskas pirmąsyk atsiveria, jis visiškai tikras.“ Ir Agapovas papasakojo tai režisieriui Pudovkinui, kuris pats buvo amžinas 12-metis gimnazistas; Dovženka, savo ruožtu, buvo nuolat įsimylėjęs jaunuolis, įsimylėjęs ne tik pasaulį, bet ir patį save, ir jam amžinai buvo aštuoniolika.  

S. Eizenšteino piešinys iš serijos „Verterio savižudybė“, 1931. Iš „Dibujos Mexicanos ineditos“, 1978Kaip manote, ar šiandieniam kinui reikia tų visų senųjų meistrų atrastų priemonių, jų mąstymo? Ar galime užčiuopti kokį nors perimamumą, sakysim, nuo Eizenšteino – ir toliau, per 7-ąjį dešimtmetį?
Rimtą režisierių visada pajuntame, atpažįstame. Tačiau ne kiekvienas iš jų atranda savo protėvį. Tik nereikia ieškoti etalonų. Klystame, jei manome, kad įtaka reiškia klonavimą – klonuotas Anto­nionis, klonuotas Kurosawa... Eizenšteinas sakė, kad nenori veisti eizeniukų. Iš esmės juk perduodamas ne stilius, panašaus stiliaus kažkurio šiuolaikinio režisieriaus kūryboje reikia ieškoti mažiausiai. Tuomet mene buvo kubizmo perio­das, ir todėl daugiau bendro yra tarp Eizenšteino ir Picasso nei tarp Eizenšteino ir kokio nors nūdienio režisieriaus. Bet Coppola rašė: „Aš kasmet peržiūriu filmą „Spalis“ ir kasmet jame randu kažką nauja. Ne tiek stiliaus atžvilgiu, kiek sugebėjimo ekrane perteikti tai, kas yra viršveiksmiška – tai, kas vadinama atsitraukimu“. Pavyzdžiui, „Šių dienų apokalipsę“ Coppola darė pagal „Spalį“ –­ kitaip permąstė „Spalio“ idėjas apie autoritarizmą ir revoliuciją. Pagal Wagnerio muziką skrendantys sraigtasparniai –­ tai tas pats intelektualusis kinas, kokį Eizenšteinas mėgino padaryti pasitelkęs montažą, kai kine dar nebuvo garso. Coppola panaudojo „Valkirijų skrydį“ kaip veiksmo komentarą. Eizenšteinas galėjo nufilmuoti demonstracijos sušaudymą, o po to –­ kaip viso to komentarą – moters plaukus, kuriuos perplėšia tiltas. Ir atsidengdavo tiesa, kad plyšys atsiranda ne tarp klasių, jis eina per patį žmogų – tokia šio komentaro prasmė. Coppola po „Krikštatėvio“ sakė: „Ėjau keliu, kurį Eizenšteinas nutiesė filme „Ivanas Rūstusis“.“ Iš šio filmo paimtas grandiozinės operos stilius –­ idėja, kad kine gali būti opera ir be dainavimo, kaip teigė Eizenšteinas. Operinis stilius –­­ ansambliai, arijos, muzika – atlieka vaidmenį. Tik „Krikštatėvyje“ skamba ne Prokofjevo muzika, o Nino Rotos. Visa Coppolos trilogija – tai tokia pati opera apie mafiją, kaip ir Eizen­šteino –­ apie valstybės mafiją. Ir šitame kine yra Eizenšteino genai.
 
Sutrumpinus versta iš: „Rīgas laiks“. Русское издание, 2012, Nr. 1

Vertė Jūratė Visockaitė 

 

Draugai