Vera Alionuškina. Bedugnės nelaisvėje

Pasigėrėjimas ir nusivylimas – du nesuderinami dalykai. Patirti juos vienu metu – iš principo neįmanoma. Tačiau „Gravitacijoje" taip nutinka. Dalyvaujant šitame fantastiškame (visais atžvilgiais) atrakcione, tie jausmai susilydo.

Nes „Gravitacija" nuostabi. Neperdedu: žiūrim patį gražiausią filmą apie kosmosą per visą kino egzistavimo istoriją. (Beje, ir per kosmoso egzistavimo istoriją.) Būtent gražiausią... ir tiktai. Techniškai tobulą ir nieko daugiau... Stebinantį tavo akį, bet ne vaizduotę... Dėl ko ir kyla lyg beprasmybės, lyg nesąmonės pojūtis... Ir šita vidinė tuštuma, paslėpta po prabangiu paviršiumi, niekaip neduoda ramybės. Iš salės išeini tarsi apgautas. Pažadėjo bilietą į vaikystę, o vietoj to nuvežė į Disneilendą...

Nenuklysiu pernelyg į turinio dėstymą – jį visi lengvai rasit. Pasakysiu svarbiausia, taip sakant, „pagal pareigas". Dėl techninių nesklandumų rusų (!) palydove dūžta amerikiečių laivas. Du astronautai (S. Bullock) ir Matas (G. Clooney) lieka vieni atvirame kosmose. Ryšio su Žeme nėra, deguonies balionuose taip pat. Vienintelis išsigelbėjimas – pamėginti nukakti iki kurios nors kosminės stoties (Kinijos ar MKC), kur turėtų būti atsarginė kapsulė. Ir su ja nusileisti ant Žemės. Tačiau (leiskite pacituoti spaudos anotaciją) „bedugnė nepageidauja išsiskirti su savo aukomis taip lengvai"...

Tolesnis filmo atpasakojimas galėtų užimti dvi eilutes. Ir čia slypi pagrindinis nūdienio Holivudo negalavimas: dominuoja ne turinys (aš jau nekalbu apie filosofines gilumas), o tai, kas vizualu. Susigundę paveikslėliu, fantastiškais efektais, autoriai kažkaip netyčia pamiršo parašyti scenarijų. Todėl „Gravitacija" ima elgtis kaip paprastas cirko arklys: jis visą laiką eina ratu. Viena ir ta pati siužetinė schema kartojasi kelis kartus: katastrofa, bandymas pasiekti laivą; katastrofa, bandymas pasprukti iš laivo; katastrofa, bandymas patekti į laivą ir t. t. Variacijos neesminės. (Beje, pastebėjau įdomų dalyką: kai tik Sandra Bullock atsiranda šalia kokio nors rankomis sutverto kosminio objekto, jis pasmerkiamas žūčiai. Lemtinga moteris, ir tiek.)

Kas liečia techninę kūrinio pusę, tai čia režisierius A. Cuaronas triumfuoja. Filmas beveik ištisai nupieštas kompiuteriu (stočių vidinis „apstatymas", astronautų skafandrai ir t. t.). Nesvarumo būsena, tarp kitko, taip pat „žmogaus rankų darbas". Buvo pastatytas specialus aparatas – konstrukcija su 12 trosų, kurie prilaikė oru tarsi sklendžiantį aktorių. Ir visam tam grožiui išleista ne taip jau daug – 80 milijonų dolerių (palyginimui, „Vienišam klajūnui" – 215 milijonų). Et, jei tokių technologijų Tarkovskio laikais!.. Įsivaizduojate, koks būtų išėjęs „Soliaris"?!

Ovideo.ru, 2013.10.01

Vertė J. V.