Virginija Cibarauskė. Aukojimosi banalybė ir pykčio poezijos lašas

Šį impresijų tekstą įkvėpė Giedrės Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“, pastatytas pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo romaną. Prisiminusi „Balkoną“ (2008) tikėjausi, kad ir naujausias režisierės kūrinys bus apie vaikus. Beveik nesuklydau – apie moterį ir vaiką, tačiau visų pirma apie reiškinį, kurį Mefistofelis pasitelkia apibūdindamas pats save (remiuosi ne A. A. Jonyno, o A. Churgino vertimu, nes frazė nebegrįžtamai, kaip ir visos kultūrinės klišės, įaugusi į smegeninę): „Esu dalelė tos jėgos, kuri, darydama tik gera, blogo linki.“

Panaši tema plėtojama ir neseniai skaitytos Svetlanos Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“ (2016). Sovietinėje nykioje realybėje besimurkdančios rusės tarsi nelaimėlius šunis vis gelbsti vyrus – beviltiškus alkoholikus, recidyvistus, smurtautojus, negrįžtamai traumuotus Afganistano karo veteranus. Gelbsti, aukojasi ir F. Dostojevskio bei kitų klasikų prisiskaičiusios intelektualės, ir melžėjos. Nors vyrai daužė jas ir jų vaikus, pragerdavo algą, terorizuodavo, išnaudodavo, fatališkosios rusės neprarado tikėjimo, kad meilė išgelbės. Kitoje populiarioje S. Aleksijevič knygoje „Černobylio malda“ (2015) pradedama akivaizdžiai mitologizuota, patetišku registru dėstoma istorija, kaip atominę elektrinę gesinusio gaisrininko jauna nėščia žmona, nepaisydama gydytojų draudimo (vyras jau pats virtęs radiaciją spinduliuojančiu reaktoriumi), slaugo sutuoktinį iki mirties. Kūdikis gimsta negyvas, moteris gauna radiacijos dozę ir tampa invalide, tačiau vėliau pagimdo dar vieną ligotą vaiką. Fenomenali auka, tačiau koks jos tikslas? Ar tai meilė, o gal latentinė savidestrukcija? Naivumas, idealizmas ir šiandienos kultūroje vis dar populiari besiaukojančiosios egzaltacija, pakylėjanti virš eilinių egoistiškų būtybių... O gal noras pajusti savo galią, reikšmingumą, kitaip tariant – banalus egoizmas?

„Kvėpavimas į marmurą“
„Kvėpavimas į marmurą“

Kino kritikė Živilė Pipinytė teigia, kad G. Beinoriūtės filme galima įžvelgti daug plotmių – visiškai sutinku, tačiau man jos „Kvėpavimas į marmurą“ visų pirma apie infantilią, nuoširdžiai egoistišką auką, pagrįstą tikėjimu, kad ypatingas žmogus – moteris, vardu Izabelė, – gali išgelbėti net tą, kuris to nenori ir jau susitaikęs su savo likimu. G. Beinoriūtei (ji yra ir scenarijaus autorė) pavyko atskleisti tokios asmenybės specifiką, o Izabelės vaidmenį atlikusiai Airidai Gintautaitei – perteikti visą infantilaus aukizmo grožį ir pragarą, meilę ir (savi)destrukciją: įtartiną, pernelyg ryškų entuziazmą, pamažu peraugantį į egzaltaciją, kuri, atsiradus pasipriešinimui, virsta nebylia kova siekiant kitam (įsivaikintam berniukui Iljai) primesti savo valią. Kai paaiškėja, jog vaikas stipresnis, kant­resnis ir plano įgyvendinti nepavyks, prasiveržia smurtas, destrukcija. Tikriausiai neatsitiktinai stebėdama A. Gintautaitės Izabelę prisiminiau Kateriną Golubevą, jos suvaidintas neurotiškas, tarp ekstazės ir nevilties balansuojančias, paprastai tik mimika, žvilgsniu, kūno kalba, plastika komunikuojančias depresyvias moteris – net ne moteris, o stichiška, pavojinga būtybė.

Kitaip nei L. S. Černiauskaitės romane, G. Beinoriūtės filme nepaaiškinama, kas lėmė tokį Izabelės elgesį – ji tiesiog tokia yra: amžina ir nekintanti, belaikė kaip ir miškų trobelė, kurioje gyvena su vyru ir sūnumi. Gal stebėdama A. Gintautaitės Izabelę K. Golubevą prisiminiau tik todėl, kad neseniai žiūrėjau filmą „Tventinain Palmsas“ („Twentynine Palms“, 2003)? O gal tai giluminiai kultūriniai panašumai, ta pati stanislavskiškoji mokykla? A. Gintautaitė baigė Jono Vaitkaus kursą, yra mėgstama Oskaro Koršunovo, savo spektakliuose moteris nuosekliai verčiančio fatališkomis, hiperjausmingomis būtybėmis, aktorė.

Nors tipiški personažai linkę virsti klišėmis, „Kvėpavime į marmurą“ taip nenutinka – Izabelė erzina, ji nemaloni, net savotiškai atgrasi, tačiau tikra, įtikinanti, atpažįstama. Savaime aišku, kodėl ji nusprendžia įsivaikinti nuo pirmos akimirkos priešiškais žvilgsniais ją varstantį Ilją (Joris Baltrūnas), nors vaikų namų direktorė Beatričė (Guna Zarina) perspėja, kad berniukas, rastas kartoninėje dėžėje, yra itin komplikuotas atvejis. Vyro Liudo (Sigitas Šidlauskas) ir sūnaus Gailiaus (Kristupas Cicėnas) dievinama moteris jaučia nesėkmės, neišsipildymo stoką, gal net elementarų nuobodulį, o tai užpildyti gali jos, svetimos moters, meilės visiškai netrokštantis Ilja. Kaip savotiškai ironišką gestą interpretavau ir tai, jog Izabelė rašo disertaciją ar straipsnį apie Vandos Juknaitės kūrybą – itin svarbi rašytojos kūrinių ir veiklos sritis buvo sociumo atstumtieji, visų pirma apleisti, beglobiai vaikai. Pasimėgavusi kantrios, našlaitį išgelbėjusios motinos vaidmeniu Izabelė grąžina vaiką į globos namus, vos tik iškyla rimtesnių problemų – visai kaip šuniuką, nors paskui ir rauda apsikabinusi pušį. Infantilus ir moters santykis su vyru: jo neištikimybę iš dalies išprovokavo pati Izabelė, visą energiją skyrusi Iljai prisijaukinti. Supratusi, kad vyras tolsta, ji iš pradžių tai suvokia kaip dar vieną pasiaukojimą, kurį yra pasiryžusi iškęsti, vėliau bando maištauti, vilioti, kovoti, tačiau galų gale, kaip ir Iljos atveju, tiesiog pasitraukia.

Giluminiame šio keisto keturkampio, kurį sudaro moteris, vyras, jų biologinis vaikas ir įvaikis, lygmenyje kampai gražiai nugludinti, tačiau paviršiuje viskas ne taip sklandu. Ir kalta ne režisierės ir scenaristės nekompetencija, o stiprus įsišaknijimas lietuviškojo kino poetikos liūne. Labiausiai nevykę nutylėjimų, užuominų kupini dialogai. Vienintelė išimtis – Gailius, bandantis kontaktuoti su tėvais ir naujuoju įbroliu (paradoksalu, bet suaugėliškos frazės vaiko lūpose skamba visai organiškai). Likusi trijulė muistosi, tyli, rūko, laužo pieštukus, o kai ima kalbėti, pašnekesiai skamba kaip Šarūno Barto filmuose – trumpos frazės, šūksniai, neatsakyti klausimai, po kuriais neva glūdi kažkokios užgniaužtos prasmės. Tuomet ir tampa aišku: geriau, kai nekalbama išvis.

Vietoje žodžių kalbėti turėtų objektų, gestų, gamtos simbolizmas, tačiau kai raudona suknele pasipuošusi Izabelė ateina aiškintis pas sutuoktinį nuviliojusią Beatričę, vilkinčią aptemptu šviesiu kostiumėliu, ir po kelių sakinių apie bala žino ką išlieja meilužės pasiūlytą kavą (visai kaip Ilja), o tada trenkusi durimis išeina, giliąsias potekstes nustelbia melodraminis registras. Kiek geriau „suveikė“ lapiukas: romane Ilja ne kartą lyginamas su žvėreliu, o filme vaikų namus vis aplankančio ir galų gale narve įkalinamo lapiuko (nori nenori turi prisiminti gerokai nuvalkiotą Antoine’o de Saint-Exupéry lapę ir atsakomybę už tuos, kuriuos prisijaukini) reprezentuoja visų personažų frustraciją – prie vienas kito jie artinasi norėdami gero, tačiau autentiškų santykių užmegzti taip ir nepavyksta, kiek­vienas lieka daužytis nuosavame sąmonės narve.

Melodrama dvelkia ir į isteriją puolusios Izabelės sutramdymas antausiu, ir labai iliustratyvus „kvėpavimas į marmurą“ (prisėlinęs iš nugaros Ilja pučia įmotei į kaklą), ir tai, kad po sūnaus mirties susvetimėjusių sutuoktinių grįžimas į gyvenimą simboliškai vaizduojamas kaip atsinaujinęs Izabelės poreikis tvarkytis (plauti grindis), o besitvarkančią moterį stebint, staiga atgyja ir Liudo geismas. Neįtikino ir Iljos bėgimas mišku, krūmų draskymas. Filmo kontekste ši scena atlieka savotiško įvado, konceptualios metaforos funkciją, kaip ir L. S. Černiauskaitės romane blizgantį peilį primenantis saulėtą dieną nusidriekusio plento įvaizdis. Dėl šios metaforos, vos pradėjus skaityti knygą, iškart tampa aišku, jog nutiks kažin kas neatšaukiama. O po mišką lakstantis paaugęs Ilja man priminė aistros samdiniui kamuojamą, po kemsynus braidančią Moniką iš Raimondo Vabalo filmo pagal Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“. Gal ši asociacija ir nėra visai iš piršto laužta – filmą žiūrėjusi draugė tarp absoliučią opoziciją sudarančių berniukų įžvelgė specifinį meile ir neapykanta grindžiamą ryšį, motyvavusį vėlesnį Iljos poelgį.

O mažasis Ilja priminė personažą iš siaubo istorijų: juoda kepurėlė, tylus, nuolat visus iš padilbų stebintis, šnipinėjantis, vengiantis fizinio kontakto, agresyvus. Kažko pritrūko, kad ši pamėklė virstų vaiku. Nors, jei filmas būtų virtęs tikra siaubo istorija, dėčiau riebų pliusą. Tas pats nutiko ir Beatričei: moteris baltais plaukais ir išskirtiniu paukštišku profiliu, sufleruojančiu apie laisvę ir plėšrumą, prakalbusi daugiau nieko įdomiau taip ir nepasako.

Kulminaciniais epizodais man tapo fragmentai, kuriuose kalbama ne žodžiais, trafaretine simbolika ir net ne veidų išraiškomis, o kamera, pasirenkančia perspektyvą, akimirksniu perteikiančią situacijos esmę (neseniai miręs operatorius Audrius Kemežys). Iljos atšiauriai stebima besisupanti Izabelė staiga pranyksta: matome nebe moterį ir ne ją stebintį vaiką, o tai, ką moteris regi – šmėžuojančias medžių viršūnes, saulėje mirgančius lapus. Naivus Izabelės optimizmas, pasitikėjimas savimi, visagalybės euforijos sukeltas svaigulys, o ne vaikas jai rūpi – viskas aišku be žodžių. Arba netikėtai raudonai nusidažęs kadras, kuriame tarsi iš dieviškosios perspektyvos matomi besipykstantys Liudas ir Izabelė – nebaigtos kapoti malkos, kirvis vyro rankose... Tik po akimirkos paaiškėja, kad tai Ilja juos stebi pro vieną iš lango vitražinių stikliukų. Vaiko regimas vaizdas pulsuoja tokiu kruvinu įsiūčiu, kad nebelieka jokių abejonių. Mano regėtų lietuviškų filmų kontekste ši scena – tobulai pripildyta pykčio ir kino poezijos.


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 20:10:23)
Draugai