„Rimti žaidimai“ („Den allvarsamma leken“, rež. Pernilla August)

Neskaičiau Hjalmaro Söderbergo 1912 m. pasirodžiusio romano, pagal kurį pastatytas šis filmas, bet, manyčiau, jei rašytojo vardas išliko iki šiandien, tai skaitydami jį žmonės kažką jaučia. Adaptacijoje dvi valandas Linderis (akt. Mikkelis Boe Følsgaardas) ir Lydia (akt. Karin Franz Körlof) skiriasi ir taikosi, skiriasi ir taikosi, tarsi visiems tai rūpėtų. Filmas atrodo nužengęs į šį amžių tiesiai iš 1912-ųjų, ir sunku suprasti, kokios kantrybės žiūrovui visa šita yra skirta.

Po maždaug trečio išsiskyrimo imi norėti, kad kuris nors iš bebruožių įsimylėjėlių nukristų nuo laiptų ar padarytų bet ką, kad atsirastų nors kiek dinamikos. Imi tikėtis, kad gal viskas toliau risis žemyn ir, susitaikęs su faktu, jog tikrai neverksi, galėsi bent pasijuokti. Bet ir šitai neįvyksta, ta pati santykių drama kaip ašarojosi, taip ašarojasi, nei priverkdama iki dugno, nei išlipdama iš skaudžios vidutinybės.

Paprastai apie tokią melodramą sakoma, kad ji kioskų romanų lygio. Netiesa, nors ir kaip magėtų nuteisti. Tai yra žiūrimas filmas, tvarkingai suvaidintas, gražiai apipavidalintas. Tik klausimas, kam viso to reikia? Ypač Lietuvos kino teat­ruose, į kuriuos pakliūva toli gražu ne kiekvienas iš tiesų reikšmingas kūrinys.

„Povaizdis“ („Powidoki“, rež. Andrzejus Wajda)

Władysławas Strzemińskis, prieš politinę priespaudą stojęs lenkų dailininkas, kalba ir skamba lyg būtų fikcinis veikėjas. Neužtekus meno ir politikos konflikto, atsiskleidžiančio jo biografijoje, yra ir paprastesnė priežastis – jis dirbo turėdamas tik vieną koją ir vieną ranką.

Jei filmą žiūrėsime galvoje užspaudę titanišką Wajdos idėją, mėgautis bus sunku. Ypač dar ir žinant, kad tai pas­kutinis meistro kūrinys. Meistro, likusio kino istorijoje, čia nesimato, ir nei iš pastatymo, nei iš idėjinės pusės kinas lieka nereformuotas.

Kita vertus, kaip tokia pati istorija atrodytų kitame kontekste? Galime įsivaizduoti, kaip Ryanas Goslingas arba Hugh Jackmanas, šuoliuodamas ant vienos kojos, bando įsiteikti „Oskarams“... Tokie herojai kaip Strzemińskis kinui sudėtingi, nes yra tarsi pernelyg kinematografiški. Wajdos bandyme matomos paprastos panašių ikoninių juostų problemos: ir visi veikėjai be protagonisto tampa tiesiog niekiniai, ir jis pats visų arba aukštinamas iki pusdievių, arba maišomas su žemėmis be jokių pateisinamų aplinkybių. Vis dėlto režisierius nepaverčia platesnių dailininko istorijos kontekstų eiline biografinių filmų patetika. Tad išėjimas nerevoliucingas, bet kada gi jis toks buvo?.. Džiugu, jog karjera baigta bent jau ne tragišku priešpaskutiniuoju „Valensa. Vilties žmogus“.

„Traukinių žymėjimas 2“ („T2 Trainspotting“, rež. Danny Boyle’as)

Danny Boyle’as susigundė: grįžo į praeitį ir naują filmą sukalė apie tai, kaip fainai anksčiau darė kiną. Tai vienas tų tęsinių, kurie sukuriami tikintis, jog praslys kartu su originalu, ir todėl jo nekęsti norisi net labiau, nei reikėtų vertinant racionaliai.

Ewano McGregoro Rentonas grįžta namo. Nes grįžti reikėjo, kitaip nebūtų filmo. Tad scenaristai įrašo daugiau ar mažiau suvokiamą motyvaciją, ir kelionė prasideda. Namo grįžta ir jo buvęs draugelis Begbis (akt. Robertas Carlyle’as) – tik šis ne iš kitos šalies, o iš kalėjimo. Nes filmui be sugrįžimo reikia ir blogiečio (jei tik įmanoma, visiško blogio įsikūnijimo). Dar reikia gražios moters, įtaisomos taip arti protagonistų, kad žiūrovas galėtų netyčia pagalvoti, jog ji yra viena jų. Moteriai savybių galima ir neprirašinėti – bus viena tų protingų prostitučių, kurios užpildo panašių personažų kvotas vyriškuose filmuose.

Dar pravers kelios scenarijaus eilutės apie buvimą turistu savo paties jaunystėje – juk kai į save žvelgi ironiškai, to negali daryti kiti. Reikia istorijos, kuri jokiu atžvilgiu nebūtų drąsi ir nauja, bet turėtų užtektinai pokalbių apie mirtį, seksą ir, žinoma, narkotikus, kad tokia pasirodytų. Bet svarbiausia, reikia įpinti šimtus nusilenkimų originalui. Nes taip žiūrovas galės visą filmą keliauti nuo vieno malonaus prisiminimo prie kito. Ir, voilà, tęsinys paruoštas.

Filmą vietomis žiūrėti visai smagu. Labiausiai turbūt todėl, kad ateini įsikalbėjęs: taip turi būti! Bet tai dar blogiau nei nepakeliamas tęsinys – tokį galėtume tiesiog ištrinti iš savo minčių. Dabar antroji dalis ganėtinai kompetentinga, kad atsirastų šalia originalo. Deja, ne ant savo pačios kojų.

„Liūtas“ („Lion“, rež. Garthas Davisas)

Tai pirmas Gartho Daviso filmas, anksčiau jis buvo garsus reklamų režisierius. Jaučiasi. Debiutą jis kraute prikrauna vizualiai gražių scenų su kalnais ir drugeliais. Toks žaidimas kartais atrodo nereikalingas, o stilius per saldus – patikėti rodomų nelaimių skausmu jis kartais ne tik nepadeda, bet ir trukdo.

Kaip ir reklamoje, veikėjas ne tik iki galo neišplėtotas, bet ir nelabai turi kokių nors savybių. Užtenka ant veido krentančių plaukų ir tradicinio išsiskyrimo su drauge, esą norint ją apsaugoti. Pirmoje pusėje pasiklydęs vaikas (akt. Sunny Pawaras) mielas ir įtikinantis, tačiau antrojoje atsiradusiam suaugėliui (akt. Devas Patelis), be noro rasti namus, reikėtų dar ko nors daugiau. Kad pub­likai tas jo grįžimas iš tiesų rūpėtų.

Bet galėjo būti ir gerokai blogiau. Nors filmas emociškai nepaveikus, kaip nepaveikūs jokie darbeliai su plastikiniais žmonėmis, jis vis dėlto įtraukia. Ištisas dvi valandas susidomėjęs žiūrovas – jau labai daug, ir nesvarbu, ar tas susidomėjimas paskatintas montažo, vaidybos, ar stilistikos. Ir įprastų apibendrinimų (kaip meilė laiko visatą savo vietoj, kaip dėl meilės ir mirti verta etc.) Davisas išvengia – matyt, iš patirties rek­lamoje jausdamas, kaip reikia nepersistengti. Oskarinės melodramos minusai čia tokie pat ryškūs, bet šįkart jie bent jau įvilkti į gražesnį rūbą.

„Pamišėlis Pjero“ („Pierrot le Fou“, rež. Jeanas-Lucas Godard’as)

Iš visų ankstyvojo Jeano-Luco Godard’o reikalų kine (kiek tik galiu sau leisti teigti) šis, 1965-ųjų, yra pats smagiausias. Kaip visada režisierius sako išsyk milijoną dalykų, vienus jų pabaigia, kitus numeta pakeliui, bet šįsyk viską įvynioja į kaip niekad smagią formą.

Pjero (akt. Jeanas-Paulis Belmondo) kartu su vaikų aukle Miarana (akt. Anna Karina) bėga nuo buržuazinio pasaulio. Su daina lūpose. Jie pasirengę vogti ir lieti kraują, bet ne taip, kaip holivudiniai bėgliai, o labiau filosofiškai. Viskas jiems labiau filosofiška – net dykinėjimas. Galiausiai, keliaudami nuo nusikaltimo prie nusikaltimo, jiedu pasiekia Viduržemio jūrą, kur pradeda savą buržuaziją.

Beprasmiška visas nuorodas stengtis išnarplioti ir sudėlioti į vieną aiškią mintį, juo labiau mėginti suvokti filmo esmę tik per pagrindinę siužetinę liniją. Godard’as visuomet kuria chaotiškai, nesiekdamas, o kartais net tyčia vengdamas būti suprastas. Šįsyk tai puikiausiai dera su pramoga.