Vytautas Landsbergis. Nuolankioji Rusija, eik ir žiūrėk

Parodyta riba. Štai, žmonės, žiūrėkit ir supraskit, kad esat paskutinieji. Puota maro metu.

Bet ar leis žiūrėti? Patiems žiūrėti tą vivisekcinį filmą apie save? Ar kas norės vargšėje Rusijoje jį žiūrėti? Pernelyg stiprus, visai nenuolankus.

Nuolankiosios“ filme yra epizodas, kuriame paskutiniai užkampiniai žmogaus teisių gynėjai užsiima grotes­kiška visuomenine veikla. Rašo palėpėj kažkokius protokolus apie klaikų sadistų viršininkėlių (policininkų?) elgesį su bejėgiais, jų valioj atsidūrusiais žmogeliais; liaudžiai – būtent aplinkiniams, kuriuos tie apsišaukėliai norėtų ginti, –­ jie tėra fašistai, nekenčiami užsienio agentai. Pasiektas lygmuo, kai vorai stiklinėje patys save suėda, nesudarydami valdžiai rūpesčio.

„Dvylikoje kėdžių“ tai dar atrodė linksma.

Nuolankioji, pagrindinė filmo veikėja, eina ir eina su griozdiška savo daiktų ir dovanėlių terba tolydžio atsimušdama į uniformuotųjų abejingumą ir patyčias – vieną ištisinę patyčią.

Ėjimas begaliniame kalėjime (nusmurgusiame užribio miestelyje) į vienintelę veikiančią įmonę joje – būtent į kalėjimą, kuriame gal gausi svidankę ir pamatysi savo kalinį; o veikiausiai – niekada, ir niekam neperduosi atsivežto davinio, kadangi ne položeno; bet eini ir eini, kaip kadaise Juozapota vis klausdama: „Tai ką man daryti?“ Štai naujausias hiperrealistinis mitas apie didelės, bemaž pasmerktos šalies dabartį.

Šalis – tai žmonės, bet atrodo, kad tiems laukiantiems, maukiantiems ir desperatiškai dainuojantiems laimingiems kankiniams (kaliniams, tiesiogiai nė nerodomiems, nes žmonos bei prižiūrėtojos – taip pat kalinės kaip ir visas filmo personalas) jau nebesvarbu. Šmėkšo retkarčiais (filmo pradžioje ir pabaigoje) vienintelis didingas reginys. Tai jų pačių kalėjimo fata morgana, į kurią tik einama nykumoje, o pats ėjimas – visa prasmė.

Ar dar toje katastrofoje galima ko nors iš tikrųjų laukti?

Prisigrūdęs geležinkelio stotelės laukiamasis. Visi ant suolų snūduriuoja, užmiega ir palaimingai toliau miega emigravę į sapnus, nes laiko, kol ateis traukinys, dar daug, jei iš viso ateis. Tėra tik viena budri moteris – toji beprotė, kuri visur ieško savo vienintelės belikusios sesers. „Miegoti draudžiama!“ Kaip iš Biblijos apie neprotingąsias nuotakas.

O čia, stotelėje, pilkoji liaudis, giliai giliai įmigusi, net žadinusios beprotės jau nebėra. Tik Lenino biustas prieš seną fasadą – tas nuolat budi.

Kitas kraštutinumas – tai liaudis, atsileidusi varžtus ir siautėjanti, džiaugsmingai trykštant paskutiniam baziniam būties instinktui. Pragariška trojka į bedugnę – na, ir kas?

Kai vienas didis vadas, dar nesivadinęs Didžiuoju inkvizitorium, perdirbinėjo Europą į protingesnį porevoliucinį darinį (naivuolis!), Ispanijoj gyveno dailininkas Goya. Jis graviravo ir platino tarsi proklamacijas „Karo baisybes“ ir kitų žmonijos absurdų „Išdykavimus“; jis tapė karalius, klounus ir laisvės partizanų sušaudymą, o kelio pabaigoje – zombines raganas, ėdančias numirėlius ir lakstančias po juodąjį pasaulį.

Vargšas Goya – ką jis dabar tapytų Sirijos arba Donbaso griuvėsiuose? Gal vis dėlto rastų dar vieną kitą angelą, ir tarp zombių sugebantį atsiprašyti. Tokių yra, bet Sergejus Loznica jų nerodo. Jis vientisas.

Šiaip ar taip, epinė juosta – stulbinantis visuomenės skerspjūvis, pilnas nuogos tiesos ir kieto audimo simbolių. Situacijos, replikos, gestai – visur aštraus natūralistinio realizmo simboliai; visuma – taipgi simbolis. Nuolankioji tame pasaulyje dar kol kas kitokia, todėl nepritampanti ir bus be gailesčio prievartaujama, jai bundant iš laimės sapno. Koks sapnas, kokia laimė? Tai išmani baigiamoji puota, didysis banketas. Čia visi velniai ir raganos – nelauktai gražūs, pasipuošę ataskaitinei iškilmei su „Kobzono“ arija ir Viršininko filosofine kalba apie nuoseklų darbą ir pasiektą gėrį. Baltas kitelis – ar tik ne iš Josifo Visarionovičiaus muziejaus. Daug pasisakančiųjų, jiems leidžiama. Vis dėlto neprilygstama yra senutės, žmogaus teisių gynėjos, kalba, kai ši su ašaromis akyse dėkoja Viršininkui, kad jai buvo leista dirbti savo šventąjį darbą. Žmogaus teisių „gynimas“ jau tapo (šiuo metu tampa) sistemos dalimi. Eisim jų ginti visur kitur.

O menas juk priklauso liaudžiai. Filme vardu „Nuolankioji“ nėra distancijos. Nėra nė kamufliažų. Eik, nuolankioji Rusija, ir pasižiūrėk. Ir pasižiūrėkite visi, ar norite būti panašūs. Gal dar laikas.

Šoko terapija – nebent ji pajėgi aniems dar kuo nors padėti. Nejaugi visa šalis, visa tauta, kaip sakė rusų akademikas „Laisvės“ radijui, jau “negrįžtamiečiai (неотвраченцы“)?

Apie lemtingą nužmogėjimo slinktį antai lyriškai signalizavo filmas „Leviatanas“; dabar gauname septintąjį Apokalipsės antspaudą.

Kas jį sulaužys?

Draugai