Kinas

Mariupolis yra visai šalia Taganrogo, A. Čechovo gimtinės. Šie miestai prie Azovo jūros – ne itin išvaizdūs, tarsi neapsisprendę, kaip ir toji sekli jūra. Daug gaminanti ir teršianti metalurgijos pramonė vysto ir smukdo Mariupolį vienu metu. Ukrainiečiai, rusai, graikai šiandien čia gyvena susigūžę, nes atsidūrė pafrontėje ir prarado tapatybę. Gyventi jiems visiems įmanoma tik va tokia smulkiai sutrupinta šiandiena, kokia atskleidžiama naujame Manto Kvedaravičiaus dokumentiniame filme „Mariupoli...


Vasara kine paprastai tampa ypatingo laiko ruožu, pripildytu lemtingos patirties. Neretai toji patirtis būna sutelkta jau į vasaros galą ar ankstyvą rudenį, tartum tai būtų papildomas penktasis metų laikas, galintis sutilpti į paskutinę atostogų dieną. Tačiau Raimondo Vabalo filmas „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) vasaros pabaigos pojūtį nukelia į vasaros pradžią. Miestelyje per vieną dieną nutinka galybė dalykų, kurie kitu atveju įgautų tąsą, atvertų personažams naujas galimybe...


Kino režisieriai ne kartą bandė atsukti laiką, idant jų veikėjai ištaisytų savo klaidas ir pasiektų geresnių rezultatų. Pavyzdžiui, jis šį kartą eidamas pro šalį neišpils ant jos kavos, o pakvies į pasimatymą ir jie bus amžinai laimingi. Arba: jie išgelbės pasaulį. Hongas Sang-So pasielgia šiek tiek kitaip – jis suteikia savo personažams antrą šansą, bet ne dėl kilnaus tikslo. Nors filmas ir vadinasi „Tada blogai, dabar gerai“, i...


Taisyklės ir anomalijos    Benediktas Erlingssonas, „Kino pavasario“ salėje pristatydamas savo filmą „Viskas dėl šou“ („The show of shows“, taigi vertimas – nekoks, moralizuojantis), neslėpė, kad manipuliuoja žiūrovu. Žinoma, jo filmas kelia sudėtingus klausimus apie šou verslą ir poreikį stebėti tarp gyvybės ir mirties balansuojančius artistus, taip pat nurodo pokyčius gyvūnų bei vaikų teisių srityse ir atlieka kitas kilnias mi...


Kičo estetinės ir utilitarinės funkcijos susiliejimo pradmenys glūdi dar antikoje: gražus daiktas yra ne tik tas, kurio formos ypatingos ir unikalios, estetiškas yra ir pagal amato taisykles gerai pagamintas objektas. Vis dėlto antikoje kičo sąvoka neegzistavo, nes masinio meno dar nebuvo – didžioji visuomenės dalis buvo neišsilavinusi, todėl šiam sociumo sluoksniui meną atstojo gerai padaryti buities daiktai. Vėliau besivystant gamybai ir įvykus pramonės perversmui, buities daiktų tobulumas neb...


Vengrų filme „Sauliaus sūnus“ vieną Aušvico krematoriumo Sonderkommando nužmoginamą sraigtelį Saulių vaidina neprofesionalas, poetas G. Rohrigas. Jis per premjerą Kanuose sakė: „Jie buvo niekšai ir herojai vienu kartu. Tie žmonės kentėjo daugiau nei kiti. Gyveno pragaro epicentre. Manau, jie verti pagarbos. Kai kurie iš jų patys puldavo į dujų kamerą.“ Filme Saulius tamposi su mirusio berniuko kūnu ir nori jį palaidoti kaip žmogų, su rabinu. Nes nužmo...


Iki Renesanso epochos Vakarų civilizacija gyveno tradiciškai tvarkomame pasaulyje. Sociologas ir kultūrologas An­thony Giddensas veikale „Modernybė ir asmens tapatumas“ teigia, kad antikos ir viduramžių žmonės buvo įpratę save įkurdinti ne erdvėje, o vietoje. Vadinasi, pasaulis už horizonto, matomo per savo namų langą, ne tiek ir svarbus. Ypatingą prasmę turi tvarkymasis savo aplinkoje, kuri niekaip neįkontekstinama – feodalizmo laikotarpiu žmogui prasmę turi tik tai, kas vyksta jo kunigaikšty...


A. Grikevičius. „Laikas eina per miestą“: sinemateka.lt/#laikas-eina-per-miestaJ. Vigo. „Apie Nicą“: vimeo.com/80156041 Kas taip suerzina senąsias Vilniaus skulptūras Almanto Grikevičiaus filme „Laikas eina per miestą“ (1966)? Žinia, neramus gyvenimas verda pačių skulptūrų pasaulyje. Vienos jų, puolamos negailestingų nedorėlių, plačiai prasižiojusios klykia, kitos jau tik klūpo ar nebyliai tiesia rankas į aukštybes. Tačiau pasibodėjimo ar kančios sklid...


Po Antrojo pasaulinio karo už Atlanto atsidūrę lietuviai turėjo pasirinkimą: arba saugoti lietuvybę užkonservuotą, tokią, kokia ji buvo tarpukario Kaune ir Lietuvoje (tokiu atveju, lietuvybė pavirsta muziejine), arba steigti naujus kultūros darinius, kurie aktyviai reaguoja į besikeičiantį kultūrinį, socialinį ir politinį pasaulį (taip radosi Santaros-Šviesos ir kairieji judėjimai JAV lietuvių diasporoje). Pagal šią dilemą DP (angl. displaced persons – žmonės be vietos) skilo į dvi stovyklas: ...


Iki XIX a. pabaigos ir Martino Heideggerio bei po jo sekusios filosofų plejados Vakarų humanistikoje tikėta objektyvaus žvilgsnio į tikrovę galimybe ir teisingumu. Toks žvilgsnis pirmiausia buvo tiriantis – mokslas suvoktas kaip atrama menui, kuris daug labiau kito nei analitinio santykio su pasauliu istorija nuo antikos iki XX a. pradžios. Mene nuolat svyruota nuo interpretacijos iki maksimaliai įmanomo racionalaus santykio su kūrinio medžiaga ir forma. Moks­las nuolat vystėsi pažangos link, ...


Draugai