Kinas

Šiuolaikiniai serialai jau išsivadavo iš visų ribų ir savo pačių praeities, sietos su klasikine televizija (taigi primityvumu, naivumu, šabloniškumu). Lietuvą ne taip seniai pasiekusi „Netflix“ – šiuolaikinė internetinė televizija – pagaliau leidžia serialus vartoti legaliai ir be saiko (arba užsiimti binge watching1). Taigi galima visiškai pasinerti į nepertraukiamą serialo pasaulį, susitapatinti su veikėjais ir persisunkti jų emocijomis. O serialų norma tampa nuoseklus veikėjų charakterių vyst...


Šis britų biografinis filmas greitai bus mūsų ekranuose. Spausdiname recenzijų ištraukas. Maksas Perkinsas (Colinas Firthas) –­ pavargęs redaktorius, kuris užsideda skrybėlę net vilkėdamas pižamą, o autorių tekstus skaito sandėliuke (kitos buto patalpos užimtos dukrelių). Į rankas jam patenka jauno Tomo Vulfo (Jude’as Law) rankraštis. Tuo metu šis genijus sėdi be pinigų ir staiga gavęs avansu šimtą dolerių šoka iš laimės. Tačiau tūkstantį puslapių būtina sutrumpinti iki trijų šimtų, ir pr...


„Ištrūkusio Džango“ leitmotyvai    Žiūrint siaubo filmą atrodo įprasta rankomis užsidengti akis, nors baimei pajusti kartais visai nereikia aiškiai matyti: užtenka išgirsti kelių baugių, vienodo ritmo garsų crescendo. Pavyzdžiui, baugi styginių instrumentų žemame registre kartojama mažoji sekunda „Nasruose“ (1975) kaskart perspėja apie greta esantį ryklį, nors ekrane jo nematome. Tokiais atvejais, atrodo, būtų išmintingiau užsidengti ausis. Norint suprasti tokių muzikinių leitmotyvų...


Kažin, ar galvodami apie nacionalinį kinematografą dažnai susimąstome, kad 6–7 dešimtmečiais Lietuvos dokumentinio kino režisieriui buvo gan įprasta nusidanginti filmuoti silkių ekspedicijos. Juk, ko gero, nuo 1965-ųjų, kai Robertas Verba sukūrė „Senį ir žemę“, lietuvių dokumentika mums tapo neatsiejama nuo žemiškos, sėslios savimonės. Tačiau vos dešimčia metų anksčiau mūsų poetinio kino klodas tebeglūdėjo ne kur kitur, o bastūniškų marinistinių apybraižų gelmėse. Turbūt stropiausiai šią stic...


Sezoninio kino projekto „Kinas po žvaigždėmis“ pavadinimas sufleruoja, kad filmai demonstruojami ypatingose vietose. Vilniaus kino teatro „Pasaka“ sumanymas rodyti kiną po naktiniu dangumi šiemet realizuojamas Valdovų rūmų kieme. (Pernai buvo ŠMC kieme.) Sezoną (birželio 16–rugpjūčio 27 d.) atidarė klasika – „Atostogos Romoje“ (1953). Laukti pradžios reikėjo gerą valandą, tačiau dėl to niekas nepyko, nes šventės rėmėjai vaišino, be to, padėjo ant kėdžių „servetėlių ašaroms“ bei žurnalą „Laim...


LNK rodo lietuviškai įgarsintą brangiausią BBC istorijoje serialą „Karas ir taika“ (T. Harperio vaidybinio kino debiutas), sukurtą pagal L. Tolstojaus romaną. Scenarijaus autorius – patyręs A. Daviesas, pažįstamas iš ekranizacijų „Puikybė ir prietarai“, „Tuštybės mugė“, „Sugrįžimas į Braidshedą“, „Daktaras Živago“. Filmuota Peterburge, Novgorode, Vilniuje, Rundalėje. Britanijoje filmą matė apie 7 milijonus žiū...


Italų kultūros institutas Vilniuje gegužės 14–19 d. surengė trečiąją šiuolaikinio italų kino savaitę „Cinemando“. Po filmų „Šventųjų kraštas“ („La terra dei santi“, 2015) ir „Sapnų sala“ („La stoffa dei sogni“, 2016) peržiūrų režisieriai Fernando Muraca ir Gianfranco Cabiddu bendravo su publika.   Kaip atsirado filmas „Šventųjų kraštas“? Esu jau lankęsis Lietuvoje, jūs i&sca...


Mariupolis yra visai šalia Taganrogo, A. Čechovo gimtinės. Šie miestai prie Azovo jūros – ne itin išvaizdūs, tarsi neapsisprendę, kaip ir toji sekli jūra. Daug gaminanti ir teršianti metalurgijos pramonė vysto ir smukdo Mariupolį vienu metu. Ukrainiečiai, rusai, graikai šiandien čia gyvena susigūžę, nes atsidūrė pafrontėje ir prarado tapatybę. Gyventi jiems visiems įmanoma tik va tokia smulkiai sutrupinta šiandiena, kokia atskleidžiama naujame Manto Kvedaravičiaus dokumentiniame filme „Mariupoli...


Vasara kine paprastai tampa ypatingo laiko ruožu, pripildytu lemtingos patirties. Neretai toji patirtis būna sutelkta jau į vasaros galą ar ankstyvą rudenį, tartum tai būtų papildomas penktasis metų laikas, galintis sutilpti į paskutinę atostogų dieną. Tačiau Raimondo Vabalo filmas „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) vasaros pabaigos pojūtį nukelia į vasaros pradžią. Miestelyje per vieną dieną nutinka galybė dalykų, kurie kitu atveju įgautų tąsą, atvertų personažams naujas galimybe...


Kino režisieriai ne kartą bandė atsukti laiką, idant jų veikėjai ištaisytų savo klaidas ir pasiektų geresnių rezultatų. Pavyzdžiui, jis šį kartą eidamas pro šalį neišpils ant jos kavos, o pakvies į pasimatymą ir jie bus amžinai laimingi. Arba: jie išgelbės pasaulį. Hongas Sang-So pasielgia šiek tiek kitaip – jis suteikia savo personažams antrą šansą, bet ne dėl kilnaus tikslo. Nors filmas ir vadinasi „Tada blogai, dabar gerai“, i...


Draugai