Kinas

Vengrų filme „Sauliaus sūnus“ vieną Aušvico krematoriumo Sonderkommando nužmoginamą sraigtelį Saulių vaidina neprofesionalas, poetas G. Rohrigas. Jis per premjerą Kanuose sakė: „Jie buvo niekšai ir herojai vienu kartu. Tie žmonės kentėjo daugiau nei kiti. Gyveno pragaro epicentre. Manau, jie verti pagarbos. Kai kurie iš jų patys puldavo į dujų kamerą.“ Filme Saulius tamposi su mirusio berniuko kūnu ir nori jį palaidoti kaip žmogų, su rabinu. Nes nužmo...


Iki Renesanso epochos Vakarų civilizacija gyveno tradiciškai tvarkomame pasaulyje. Sociologas ir kultūrologas An­thony Giddensas veikale „Modernybė ir asmens tapatumas“ teigia, kad antikos ir viduramžių žmonės buvo įpratę save įkurdinti ne erdvėje, o vietoje. Vadinasi, pasaulis už horizonto, matomo per savo namų langą, ne tiek ir svarbus. Ypatingą prasmę turi tvarkymasis savo aplinkoje, kuri niekaip neįkontekstinama – feodalizmo laikotarpiu žmogui prasmę turi tik tai, kas vyksta jo kunigaikšty...


A. Grikevičius. „Laikas eina per miestą“: sinemateka.lt/#laikas-eina-per-miestaJ. Vigo. „Apie Nicą“: vimeo.com/80156041 Kas taip suerzina senąsias Vilniaus skulptūras Almanto Grikevičiaus filme „Laikas eina per miestą“ (1966)? Žinia, neramus gyvenimas verda pačių skulptūrų pasaulyje. Vienos jų, puolamos negailestingų nedorėlių, plačiai prasižiojusios klykia, kitos jau tik klūpo ar nebyliai tiesia rankas į aukštybes. Tačiau pasibodėjimo ar kančios sklid...


Po Antrojo pasaulinio karo už Atlanto atsidūrę lietuviai turėjo pasirinkimą: arba saugoti lietuvybę užkonservuotą, tokią, kokia ji buvo tarpukario Kaune ir Lietuvoje (tokiu atveju, lietuvybė pavirsta muziejine), arba steigti naujus kultūros darinius, kurie aktyviai reaguoja į besikeičiantį kultūrinį, socialinį ir politinį pasaulį (taip radosi Santaros-Šviesos ir kairieji judėjimai JAV lietuvių diasporoje). Pagal šią dilemą DP (angl. displaced persons – žmonės be vietos) skilo į dvi stovyklas: ...


Iki XIX a. pabaigos ir Martino Heideggerio bei po jo sekusios filosofų plejados Vakarų humanistikoje tikėta objektyvaus žvilgsnio į tikrovę galimybe ir teisingumu. Toks žvilgsnis pirmiausia buvo tiriantis – mokslas suvoktas kaip atrama menui, kuris daug labiau kito nei analitinio santykio su pasauliu istorija nuo antikos iki XX a. pradžios. Mene nuolat svyruota nuo interpretacijos iki maksimaliai įmanomo racionalaus santykio su kūrinio medžiaga ir forma. Moks­las nuolat vystėsi pažangos link, ...


Anna Mikonis-Railienė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė. „Kinas sovietų Lietuvoje. Sistema, filmai, režisieriai“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015. Kaip tik tada, kai pradėjau skaityti „Kiną sovietų Lietuvoje“, per radiją išgirdau A. Ramanausko-Greitai pokalbį su kino prodiuseriu S. Baltakiu – vienas iš mūsų dabartinės kino sistemos šturmanų ėmė postringauti apie „Jonuką ir Grytutę“, senius ir seną kiną, kuriam reikia nebeduoti, kurio nebuvo, kurį tuoj pakeis nepaprasta nauja karta....


Brolių Coenų naujasis filmas nieko nenustebins. Jame netikėtai nenušaus Brado Pitto, pasislėpusio spintoje, o kitas merginų (ir ne tik) numylėtinis Javieras Bardemas nevaidins blogiuko su šlykščiausia visų laikų šukuosena. Ne, „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, 2016) pasakoja viso labo apie sunkiai dirbantį aukso amžiaus Holivudo „fikserį“ Edį Maniksą, kurio atsakomybė –­ prižiūrėti didelio biudžeto filmų kūrimo ...


Dialogas – vienas seniausių žmonių tarpusavio bendravimo būdų, jis siekia antikos filosofines mokyklas ir jų praktikas bei judaizmo tradiciją, pagal kurią itin svarbu, kad žmogus nebūtų užsidaręs savo intelektiniame, emociniame ir egzistenciniame kiaute. Dialogas ypač aktualus narcizo mito kontekste: asmuo, įsimylėjęs savo atvaizdą vandenyje, niekada negalės megzti dialogo ar polilogo – jam terūpės tai, kaip jis mato pats save. Mažiau radikalia forma narcizas yra tas, kurį domina tik jo paties...


Išsamesnių ir detalesnių antropologinių ir psichologinių šiuolaikinės lietuvių migracijos tyrimų mūsų humanitarikoje tikrai trūksta. Vis dar gyvename Antrojo pasaulinio karo ir pokario DP, „žmonių be vietos“, realijomis ir reminiscencijomis. Išeivijos klausimus tyrinėjantys mokslininkai pripažįsta – antrosios bangos emigracijos klausimai dabar yra jau beveik aiškūs. Beveik visi su nedidelėmis išimtimis DP kartos žmonės anapus „geležinės uždangos“ patyrė tris įsigyvenimo į naują aplinką fazes, ...


Dar vieną dingusio Vilniaus sluoksnį atidengia šitas Kęstučio Lasinsko piešinys – 1907–2010 m. miesto kino teatrų žemėlapis. Jis įdėtas Sonatos Žalneravičiūtės solidžioje knygoje „Vilniaus iliuzionai“ („Vaga“), kuri išleista tuo metu, kai miestas pamažu nyra į tolimą praeitį visai be kino teatrų ir drauge veržiasi į ateitį, kai šitie langai į pasaulį yra visuose namuose ar net rankose. Iš tiesų, „Prisiminimai apie ateitį“... Kadaise „Kronikoje“ buvo rodomas toks keisto pavadinimo dokumentinis fi...


Draugai