Ar eiliniam mirtingajam reikia žinoti, iš kokių piktžolių išauga meno kūrinys? Žinoma, nereikia, bet labai smalsu – ir nieko čia nepadarysi. Tokiems smalsuoliams buvo skirti du prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ filmai – „Barbara“ (rež. Mathieu Amalricas, 2017) ir „Menininko portretas“ („Le dos rouge“, rež. Antoine Barraud, 2015). Ir, reikia pasakyti, abiejuose filmuose tų piktžolių atseikėta su kaupu. Pirmajame aktorius ir režisierius M. Amalricas vaidina filmą kuriantį režisierių, antra...
Arūnas Žebriūnas yra sakęs: jeigu nebūčiau radęs Ingos Mickytės, tai ir „Gražuolės“ nebūtų buvę. Inga – tobulas vaikas, vaikas grynuolis, nebijantis kameros. Iki šiol šita poetinė drama skamba, nes joje – kalbant dideliais žodžiais – sugautas ir užfiksuotas tas vaikystėje nužudomas Mozartas. Inga Mickytė-Skiotienė, gimusi vienoje Kauno gydytojų dinastijoje, ir pati tapo gydytoja, o naujaisiais laikais – gydytoja emigrante Didžiojoje Britanijoje, taigi į gyvenimą žvelgė kaip tradicinė gero, pr...
„Dovlatovas“ pasakoja apie rašytojo Sergejaus Dovlatovo (1941–1990) kelias dienas, 1971 m. praleistas Leningrade. Filmą kūrė režisierius Aleksejus Germanas jaunesnysis, rašytoją vaidina serbų aktorius Milanas Marićius. Kino juosta vasario mėnesį bus rodoma Berlinalėje. Su Aleksejumi Germanu kalbasi Larisa Maliukova. Ryžotės statyti filmą apie S. Dovlatovą. Ar buvo konkreti priežastis? Ne, nieko ypatinga. Tiesiog yra žmonės, apie kuriuos malonu galvoti, aptarti jų likimą. S. Dovlatovas turi...
Prieš 50 metų Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodęs vaidybinis filmas „Jausmai“ iki šiol išsaugojo ir meninio filmo vardą. Maskva (kad ir ką dabar sakytume, tiktai ji užsakydavo ir sumokėdavo už šitą brangią „muziką“) filmui suteikė žemiausią IV kategoriją: autoriai gavo mažą honorarą, filmo kopijų buvo padaryta 10 arba 16 – nenustatyta, kiek tiksliai (I kategorijos filmo atspausdindavo 2 000 kopijų). Tačiau filmas, kaip skubotai per įvairias retrodemonstracijas skelbia burbulą pučian...
9 ir 10 dešimtmečių sandūra – džiugaus globalizacijos diskurso metas à la „Beverli Hilsas, 90210“, „Melrouzas“ ar „Gelbėtojai“, kur jauni, gražūs ir laimingi žmonės patenka į peripetijas, retkarčiais susiduria su sunkumais, kad serijos pabaigoje vis dėlto linksmi bėgtų besileidžiančios saulės pusėn. Madingi ir mados rajonai, koncertai, kabrioletai ir visada nepriekaištingos šukuosenos – kasdienė saldžios konsumpcijos šventė. Jeigu kildavo pavojus, tai išorinio pobūdžio; jeigu personažas turėda...
Parodyta riba. Štai, žmonės, žiūrėkit ir supraskit, kad esat paskutinieji. Puota maro metu. Bet ar leis žiūrėti? Patiems žiūrėti tą vivisekcinį filmą apie save? Ar kas norės vargšėje Rusijoje jį žiūrėti? Pernelyg stiprus, visai nenuolankus. „Nuolankiosios“ filme yra epizodas, kuriame paskutiniai užkampiniai žmogaus teisių gynėjai užsiima groteskiška visuomenine veikla. Rašo palėpėj kažkokius protokolus apie klaikų sadistų viršininkėlių (policininkų?) elgesį su bejėgiais, jų valioj atsidūrus...
Paskutinis kino festivalis, kuriame uoliai lankiausi, buvo Maskvos tarptautinis (penkių žvaigždučių), ir tai buvo prieš šimtą metų. Supratau, kad ažiotažinis kino žiūrėjimas, žvaigždės, plojimai ne man – ir užraukiau šitą reikalą. Man, „etatiniam“ žiūrovui, reikia individualaus suartėjimo su kinu tamsioje salėje ir tokio paties išsiskyrimo. O jeigu pageidauji stebėti srautą ir tendencijas, reikia... tendencingo festivalio, retrospektyvos, siauros teminės kino savaitės. Reikia to rengini...
„Scanorama“ – europietiško kino festivalis, išsivystęs iš skandinaviško kino festivalio ir plečiantis Europos sampratą daug lėčiau nei „Eurovizija“. Dauguma filmų mėgina vijurkais suktis apie moderniąją vienatvę. O žiūrovai gužėte guža į žinomais vardais pažymėtas kino sales išsiaiškinti, ką nauja atrado Michaelis Haneke, Andrejus Zviagincevas, Joahimas Trieras, Agnes Varda (kuriai, matyt, būtų pravertusi didesnė salė). M. Haneke’s „Laiminga pabaiga“ festivalį baigiau, galutinai pasisotinau,...
Metams bėgant ir atmintyje sluoksniuojantis matytų filmų patirtims, mažėja tokių, kuriuos pasižiūrėjus bent kelias dienas negalėtum atsigauti, sapnuotum ar žūtbūt norėtum su kuo nors apie jį pasikalbėti. Simboliška, kad lygiai prieš metus teko žiūrėti Stano Brakhage’o dokumentinį filmą „The Act of Seeing with One’s Own Eyes“ (1971), kuriame pusvalandį buvo rodomi skrodžiami žmonių lavonai morge. Panašų jausmą patyriau šiemet žiūrėdama 2 valandų trukmės Andrejaus Zviagincevo filmą „Nemeilė“ („Нел...
„Motina!“ („Mother!“, 2017) – tai ne tik vieno keisčiausių šiųmečių filmų pavadinimas, bet ir keiksmažodis (jo antra dalis rimuojasi su žodžiu „trucker“; galvoje turimas keiksmažodis „motherfucker“, – vert. past.), kurį šnypščia kino kritikai, mėgindami susigaudyti, ką, po velnių, norėjo pasakyti režisierius Darrenas Aronofsky. Populiariausios teorijos:■ Tai biblinė alegorija!■ Tai menininko ir jo mūzos santykių apmąstymas!■ Tai pamokanti istorija apie klimato kaitą!■ Tai tiesiog šūdinas fil...