Lietuviškos premjeros – mano nuosavas „Kino pavasaris“. Atsirinkusi kitus festivalio filmus suspėsiu pažiūrėti ir vėliau. Trumpo metro filmai antrą festivalio dieną gražioje ir plačioje Vilniaus „FC Vingio“ salėje išsikėlė kaip pirmos žibutės iš po pernykščių lapų. Trumpais koteliais, bet vis tiek žibutės. Animacinis filmas „Kaukai“ (10 min., rež. Gediminas Šiaulys, g. 1979) per kiškelio žūtį miesto pakelėje parodo vaikui, kas yra mirtis. Originalus ir drauge universalus plastiko / gumos pas...
Visi festivaliai turi dvi puses – kaip kasetės. Vienoje pusėje yra filmai, kuriuos žmonės nori matyti, kitoje – tie, kurių matyti nenori. Ir nieko nepadarysi, jei nenori – net jeigu skelbiama, kad po filmo bus susitikimas su režisieriumi, to susitikimo gali ir nebūti, jei kažkur gale liko tik vienas žiūrovas. Tas vienas žiūrovas yra svarbus, net jeigu ir miega. Kadaise Carlas Gustavas Jungas užmigo skaitydamas Jamesą Joyce’ą, jam bemiegant atsivėrė pasąmonė ir jis suprato...
Filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas) sėkmingai renka nemenką auditoriją. Panašu, kad žiūrovus traukia ne vien lietuviškas kinas, bet ir netolimos praeities versija, tapusi kino reginiu. Būtent tai mane ir domina: kokia istorijos versija parduodama ir perkama, koks daugelio atmintyje dar gyvų prisiminimų įpakavimas pasiūlomas ir suvartojamas. Kitaip tariant – ne kino, o istorinės vaizduotės kokybė ir paskirtis. Todėl ir rašysiu ta...
Siauras nepriklausomybės atkūrimų tarpušventis man kasmet sukelia drumstą jausmą. Grubiai tariant, rinkis, ką labiau myli: ar istoriją ir tik paskui save, ar save lygiagrečiai su istorija? Kadangi man į galvą įkalti meniniai principai ir Stanislavskis (jį perfrazuojant: mokėk mylėti istoriją savyje, o ne save istorijoje), tai renkuosi pirmąjį variantą, Vasario 16-ąją, ir sulaukiu dalies aplinkinių nervingo gūžčiojimo pečiais. Kad ir koks požiūris būtų, laisvės datų konkurencija, šūkių ir vėli...
„Ateitis“ („L’Avenir“, rež. Mia Hansen-Løve) Drama tokia laisva, tokia nesusireikšminusi, kad jos beveik nėra. Isabelle’s Huppert vaidinama moteris sužino, kad vyras ją palieka, dar ji slaugo motiną ir netenka darbo. Bet dramos vis tiek nėra.Bent jau klasikine „skraido indai, teka ašaros“ prasme. Kritikuojantys Hansen-Løve’s juostą dažniausiai pabrėžia, kokia beprasmiška ji yra – visos detalės, visi...
„Tyla“ („Silence“, rež. Martinas Scorsese) XVII a. pirmoji pusė. Žmogus-voras ir Kylo Renas iš „Žvaigždžių karų“ vaidina du portugalų kunigus. Šneka, žinoma, angliškai, bet su akcentu, suprask, iš tiesų čia ne anglų. Trenkiasi į Japoniją, kur ieškos pastaraisiais metais naujuoju Stevenu Seagalu tapusio Liamo Neesono. Viskas aplinkui taip netikra ir išpuošta, kad primena screensaverį. Pagrindinis veikėjas – Andrew Garfieldo Rodrigesas, vienas iš kunigų dueto, – atrodo kaip Jėzus, jei Jėzus būt...
Taip, Jimas Jarmuschas, kad ir koks visų numylėtas, bet dar padaro gerų dalykų. Naujausias jo filmas „Patersonas“ – užprogramuotai tobulas. Užtat man iškart knieti prakrapštyti kokybišką meno laką. Sugebėčiau tai padaryti tik vienoje vietoje. Herojus yra poetas, rašo jis, sakysim, neblogus, na, lietuviško lygio eilėraščius (parašytus, žinoma, paties J. J.), rašys juos ir ateityje, nes tai natūrali gyvenimo būsena, netgi pašaukimas. Ir puiku. Tačiau. Iš ko ir kaip jis juos sulipdys, pagimdys...
„Pirma juoda politinė komedija!“ – sako Emilis Vėlyvis apie savo „Zero III“. Režisieriaus ir scenaristo (kartu su Jonu Baniu) politika atsiveria jau pirmame riebiame kadre su aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu, paaukojusiu filmo idėjai „Čiulpk!“ savo vardą, garbę ir „draugužį“. Čia jeigu manytume, kad nūdieniai aktoriai visa tai tebeturi. Režisierius visur deklaruoja esąs „už Lietuvą!“ ir praėjusį rudenį, po sunkių filmavimo darbų grįžęs iš Rusijos, per atostogas viens du padarė šviežią porciją...
Pasiilgau trumpo kino. Susiformavo iliuzija, kad jame, pastarąjį dešimtmetį dėl technologijų labai pajaunėjusiame, galima atrasti tikro gyvenimo. Tegul netgi momentinio, atsitiktinio, žalio, bet gyvo. Be to, čia nereikia iš anksto nustatyti reiklios kartelės, kaip ruošiantis žiūrėti normalių gabaritų ilgametražį ir, manyk sau, meninį filmą. Pasiilgau trumpo formato žanro galbūt dar ir todėl, kad televizija – tam tikru atžvilgiu irgi „trumpas metras“ – to gyvenimo alkio nekompensuoja. Deja, ne...
Žmona (naujame lietuviškame filme „Amžinai kartu“ ji yra svarbiausia) su Vyru gyvena jau ne vienerius metus, augina tuoj į mokyklą eisiančią Dukrą. Pora bažnyčioje nesusituokusi. Ji – gydytoja, atidžiai po čiaupu plaunanti rankas, vadinasi, net chirurgė, darbas jai yra pareiga (daugiau profesinės informacijos nėra). Jis – irgi aukštuosius baigęs, bet dabar tik kaskadininkas kine ir tuo patenkintas. Žmona myli ją mylintį Vyrą, susitikę automobilyje jiedu šypsosi vienas kitam lyg per pasimatymą, b...