Kinas

Kelios pastabos apie kičą šiuolaikiniame religiniame kine Pabaiga. Pradžia 24 numeryje Bendra religinio kino vidutiniškumo tendencija, žinoma, nepaneigs fakto, kad retkarčiais sukuriami ir tikrai autoriniai filmai, nepripažįstantys privalomųjų schemų. Vieniems priklauso kičinė, bet jaudinanti Jerzio Łukasze­wicziaus „Faustina", kitiems – nepaprastai turtingas reikšmių Martos Mészáros „Septintasis kambarys", pasakojantis apie Edith Stein likimą. Abu pastatyti 1995 metais, o juos palyginus, geri...


Šiemet kino šventė atsėlino iš pasalų ir įsirangė tarp importinių svečių, uždelstų darbų ir rudeninių virusų, todėl nuosekli filmų atranka virto veikiau atsitiktiniu sėkmės reikalu. Bet taip žaidimas darosi įdomesnis – nei išankstinio nusistatymo, nei favoritų, tik plačiai atmerktos akys. Ir taip prasideda mano „Scanorama".Kažkada leptelėjau, kad mano asmeninis demonas tikriausiai būtų panašus į apžėlusį benamį, kuris sėdėtų sau visas lipnus ir lipšnus tamsoje ant lovos kampo. Kažką panašaus sut...


„Adelės gyvenimas. I ir II skyrius" (La Vie d'Adèle, chapitres 1 & 2, rež. Abdellatifas Kechiche) – tai filmas apie keletą paprastos merginos Adelės gyvenimo tarpsnių, kurie šiaip jau būdingi dažnai žemiškajai kelionei: apie pirmąją didelę meilę ir apie tą keistą būvį, kuris ištinka jai anksčiau ar vėliau lemtingai pasibaigus. Kas filmą matė, žino, kaip kas buvo Adelės gyvenime. Kas nematė, tegu dar pažiūrės, nes jeigu ne pati Adelės istorija, tai bent kinematografinis jos vaizdinys dėmesio ...


Šiandien aš vienas. Vieversys su Geniu nunešė spaudą. Bunkeryje radijas groja kažkokią prancūzišką šansonetę. Buvau išlipęs į lauką. Aplinkui gili tyla. Vėl prasidės mėnesienos. Šiandien mėnulis jau pjautuvo dydžio. Ar gali kas įsivaizduoti, kad vidury­je šitų laukų yra bunkeris, kuriame radijas groja prancūzišką dainušką?... Dzūkas Kaip nesmi poetas, lyginimo lenta, cirko akrobatas, santechnikos ar savo burnos higienos priežiūros specialistas, lygiai taip nesmi ir kino kritikas. Bet vargu b...


Aš neklausysiu, nes tu klausaisi už mane Savaitgaliais lietuviški televizijos kanalai transliuoja net kelias muzikines laidas, kurias sieja ne tik panašus transliacijų laikas, bet ir formatas. Tai konkursai, kuriuose rungiasi įvairūs muzikos atlikėjai (tikėtina, populiariausi yra vokalistų konkursai), o jų pasirodymus komentuoja ir vertina dažniausiai iš šios srities žinovų sudaryta komisija. Nors komisija tarsi ir neturėtų būti šių laidų traukos objektas, tačiau, kad ir kaip paradoksalu, kai k...


Man labai patiko, kai rašytojas Alvydas Šlepikas pasakė, kad jo nauja knyga „Mano vardas –­­ Marytė" gal patiks vaikams ir moterims. Panašų jaunojo žiūrovo adresatą kukliai, bet tvirtai nurodė ir režisierius Audrius Juzėnas, nufilmavęs „Ekskursantę". Abu kūrinius stilistiškai galima priskirti vienam žanrui – „trumpų distancijų" pasakojimui – nepaisant meninio nepretenzingumo, lakoniškumo, netgi negilumo, pasiekiančiam skaitytojo ir žiūrovo širdį. (Be to, tikėkimės, kad kinematografišką „Marytę...


Nuo ko prasidėjo filmas „Turino ark­lys"?Vieną 1985 metų vakarą teatro scenoje mano scenaristas László Krasznahorkai skaitė savo kūrinius, ir aš ten taip pat buvau. Paskutinis fragmentas buvo tas trumpas tekstas, kuris tapo filmo prologu. Istorija apie tai, kaip F. Nietzsche verkdamas apkabino Turino aikštėje arklį, mušamą šeimininko, o paskui išėjo iš proto ir su niekuo nesikalbėjo 11 metų, iki pat mirties. László tekstas baigėsi žodžiais: „Kas atsitiko su tuo arkliu?" Klausimas mane sujaudin...


Rugsėjo 25-ąją prasidėjo 2007 m. startavęs Kauno kino festivalis (TKKF), save vadinantis „vienu labiausiai vertinamų kino festivalių Lietuvoje, pristatančiu pasaulyje pripažintus filmus, tačiau kartu ieškantis ir naujų atradimų". Į dėl suprantamų priežasčių privalomą savireklamą galbūt nereikėtų kreipti dėmesio, tačiau norisi pastebėti, kad tradiciškai kino festivaliais vadinami kino renginiai, turintys konkursinę ir retrospektyvos programą. Tokie šiuo metu yra tik „Kino pavasaris" ir „Vilniaus ...


Blausus šaligatvių ir skverų paslaptis dengiančių rudens lapų šiurenimas. Po aukštomis lietpalčių apykaklėmis slepiami šmėžuojančių praeivių veidai... Puikus metas žiūrėti detektyvinį filmą! Ypač kai jis – po didelės pertraukos –­ lietuviškas. Pastatytas pagal pelnytai populiarų Renatos Šerelytės romaną „Vardas tamsoje“, modernios psichologinės prozos ir detektyvinės fabulos lydinį. Agnės Marcinkevičiūtės filmas taip pat pasirodė esąs tarpžanrinis. Įžiūrimi film noir būdingi elementai: ciniškuma...


Filmą padaryti – tai ne karoliukus ant vienos žilkos suverti. Dokumentinių portretinių filmų režisierė Agnė Marcinkevičiūtė bando verti kruopščiai taikydama į skylutę, tačiau jos išvinguriuotą kičinę girliandą geriausiu atveju gali pavadinti televizinio serialo santrauka. Naujas lietuviškas kino kūrinys „Vardas tamsoje" pribloškia autorės neapsisprendimu: detektyvas, drama, komedija, farsas? Išpopuliarėjusi nūnai formulė „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino", deja, jau ir ne...


Draugai