Kinas

Laiką nulemia, vienaip, o ne anaip suklosto ne tik realios aplinkybės, bet kažin kas ir iš nerealios sferos. Kine – turbūt apvaizda. Dabar jau visi tvirtina, kad XX a. 7 dešimtmetis pasaulio kinui buvo išskirtinis, auksinis – įskaitant ir iki tol nekinematografišką Lietuvą. Mūsiškiai dar mėgina tuometį meno pakilimą aiškinti politikos ir kontrolės atlydžiu, nors jisai juk buvo trumpas. Meno kokybės kreivė po mokiniškų filmų 6 dešimt­metyje staiga šauna į viršų – 7-ajame sukurto liet...


Režisierių Algirdą Araminą (1931–1999) pagal jo vieno filmo pavadinimą turbūt galima vadinti laimingu laimės neradusiu. Laimingas Algirdas galbūt turėjo būti pirmoje kūrybinio kelio pusėje, kai sovietinėje Lietuvoje, taip sakant, iš nieko tapo viskuo. Dirbo kino studijoje operatoriaus asistentu (vien tik fizinis darbas), šiaip taip pabaigė vakarinę vidurinę mokyklą, savarankiškai su kamera išplaukė į tolimas jūras, norėdamas įrodyti kolegoms, kad yra pajėgus sugauti savo hemingvėjišką žuvį (dok...


Apie Seano Bakerio filmų personažus įprasta sakyti, kad jie – gyvenimo paribio žmonės. Tačiau kas slypi už tos ribos, ties kuria gyvena transseksualios prostitutės iš „Mandarino“ („Tangerine“, 2015), pornofilmų aktorė „Žvaigždutėje“ („Starlet“, 2012) ar nuskurdėliai „Floridos projekte“ („The Florida Project“, 2017) ? Negi tik moralinis dugnas ir finansinė praraja? O jeigu pažvelgtume priešinga kryptimi – galbūt šių filmų personažai yra priartėję prie ribos (ar net ją peržengę), skiriančios tikro...


Fotografuoti ir filmuoti gamtą – kas yra dar lengviau ir sunkiau? Tai gali daryti kiekvienas kvailys, o padaryti ne kiekvienas išminčius. Atrodo, gali padaryti ir kas dieną tobulėjanti filmavimo technika, dėl kurios gulėdamas ant sofos viens du patenki į banginio vidurius. Vis dėlto žmogus per gyvenimą santykiaudamas su gamta jos oazėje ir netgi mieste, jei tik turi širdį ir akį, patiria fotografinio, momentinio susiliejimo euforiją. Net ir lietus gatvėje gali iš esmės sustabdyti tavo laiką i...


Iš autostrados Lenkijoje išsukom ne dėl būtinybės, benzino būtų užtekę. Išsukti iš greitkelių visada verta. Smagus keliukas per kalvas, čia pat miestelis, sukam į jį, o danguje kažkas suboluoja. Baltas baltas, didelis didelis. Kas? „Karalius, greičiausiai, kažkuris lenkų karalius.“ Gal Vaza, galvoju, na, vienas iš jų, lenkai Jogailai paminklo juk nestatys, o kitų nežinau. Bet toks nežemiškas, toks baisingai didelis? Beveik kaip brazilų? Degalinė ir prekybcentris čia pat, karaliaus fone švyti rau...


Skaitmenintas ir restauruotas „Skrydis per Atlantą“ (1983) vėl rodomas Lietuvos kino teatruose Vis dėlto kodėl Steponas Darius ir Stasys Girėnas skrido per Atlantą? Ne tikrovėje, o Raimondo Vabalo filme? Šis klausimas kamavo SSRS valstybinio kinematografijos komiteto redaktorius – jų nuomone, pateiktame svarstyti scenarijuje nėra aiškūs „skrydžio tikslai ir motyvai“ (Anna Mikonis-Railienė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė. „Kinas sovietų Lietuvoje“, p. 408). Tačiau filmo pradžioje atsakymas į šį k...


Scenaristo Prano Morkaus ir režisieriaus Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ (2013), lakoniška pasaka ne pasaka apie lekiančią iš tremties į namus coliukę, esu tikra, nupirkta ir rodoma Rusijoje (arba žiūrima internete), atlieka ten „svarbiausio iš menų“ vaidmenį – rusų žiūrovui kelia sąžinės graužatį ir meilę did­vyrei, mažai lietuvių mergaitei. Sunku patikėti, kad autoriai, kadaise sukūrę tokią nugludintą skaudžių įvykių ir emocijų dramą, dabar šitaip nuklydo į lankas. Naujas jų filmas „Pelėdų ka...


Dokumentinių filmų režisierius Arūnas Matelis (g. 1961) mėgsta filmams duoti ilgus ir painius pavadinimus, pavyzdžiui: „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“, „Prieš parskrendant į Žemę“. Pirmoji režisieriaus profesija – matematika – taigi, prašom, spręskite grakščią formulę, iš kurios, neabejokite, bus ištraukta gili šaknis. A. Matelio kino kalbos ir darbo maniera kitokia nei kolegų, ji kiek chaotiška, sunkiai išvyniojama – vieną filmą jis kuria ...


Taip, šiandien peržiūrint itin reto žanro – biografinį – lietuvišką filmą „Julius Janonis“, kaip teigia kinotyrininkė Anna Mikonis-Railienė, pirmiausia kliūva jo „atsilikimas laike“, „archajiškas stilius“, „ideologinės schemos“. Juk 1959-ieji yra būsimo auksinio kino dešimtmečio priešaušris. Net ir pas mus, kino provincijoje, paraleliai su „Janoniu“ jau kuriamas supermodernus Vytauto Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“. Kita vertus, tokie agresyvūs (arba svarūs) socrealistinio meno pavyz...


Ar eiliniam mirtingajam reikia žinoti, iš kokių piktžolių išauga meno kūrinys? Žinoma, nereikia, bet labai smalsu – ir nieko čia nepadarysi. Tokiems smalsuoliams buvo skirti du prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ filmai – „Barbara“ (rež. Mathieu Amalricas, 2017) ir „Menininko portretas“ („Le dos rouge“, rež. Antoine Barraud, 2015). Ir, reikia pasakyti, abiejuose filmuose tų piktžolių atseikėta su kaupu. Pirmajame aktorius ir režisierius M. Amalricas vaidina filmą kuriantį režisierių, antra...


Draugai