Kinas


Naivu būtų kritikuoti Šarūną Bartą (arba bartis su Bartu), nes jis yra legenda, kuriai Lietuvoje niekas nė iš tolo neprilygsta. Nei drausmingu nuoseklumu, nei savo amato išmanymu, nei pasitikėjimu savim (some call it drąsa). Po „Ramybės mūsų sapnuose“ peržiūros pusamžis vyras pašnibžda žmonai: man taip patiko, fantastiškai patiko. O dvi jaunos merginos tikrina feisbuką net seanso metu. Galvoju apie žodį „tikrinti“ – tikrinti, ar ni...


Ankstesnio Šarūno Barto filmo „Eurazijos aborigenas“ (2010) herojus narkotikų prekeivis Gena / Prancūzas finale yra nušaunamas – egzistencinis prancūziškas kriminalas pasibaigia kaip dera žanrui. Naujame Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“ psichologiniai, buitiniai ir net kriminaliniai siužeto mazgeliai be jokių autoriaus abejonių paliekami kyšoti ten, kur susimezgė. Tėvas ir paauglė jo duktė, vėlgi tėvas ir jauna jo mylimoji, nušautas kaimynas girtuoklis ir į jį šovęs berniukas, suvažinėtas atsi...


Manau, kad italai (kaip ir gruzinai) jau keli dešimtmečiai rauda savo lyg niekur nieko išgaravusios jaunystės –­ didingo kino, kuris liudijo apie tautos gyvastį ir didybę. Juk labai ilgai, kad ir ką bjauraus Italija būtų nuveikusi bjaurių pasaulio įvykių fone, ją daugiau ar mažiau reabilituodavo jo didenybė kinas, garsūs „Cinecitta“ vardai. Palaidojusi juos dabar gali remtis tik į savo seniausią kultūros istoriją. Režisierių Paolo Sorrentino (g. 1970) turbūt ir užaugino, ir skatina didingos p...


Eilinio „paties geriausio“ lietuviško filmo „Sangailės vasara“ recenziją, mano galva, reikėtų pradėti nuo „Sidabrinių gervių“ – AVAKOS (plius Kino akademijos) įsteigto fabriko, kuris kasmet uoliai mala miltus, kepa ir pakuoja produkciją į celofaną su užrašu „nominantas“ ar „laureatas“. Vėliau mes prekyvietėje – žiniasklaidoje ar kino teatre – apžiūrėję tą „geriausią“ pirkinį dažniausiai, na, devynis atvejus iš dešimties, liekam it musę kandę. (Primenu, kad pernai pirmą vietą išlošė „Lošėjas“,...


Baigėsi liepos 3–11 d. vykęs 50-asis, jubiliejinis, Karlovi Varų kino festivalis. Greit supratau, kad vilčių išvysti išties stiprių konkursinių programų filmų yra dar mažiau nei ankstesniais didžiųjų nusivylimų metais. Metais, kai buvo rodomi nykūs, vis daugiau seansų pasiglemžiantys socialinės problematikos vaizdai, kuriuose visokiausios žmogaus ligos vaizduojamos taip banaliai, kad ima panašėti į groteską. Tos nelaimės turėtų virpinti žiūrovų širdis ir blaksti...


Dvi savaites mes mokėmės, dirbome ir gyvenome kartu kurdami trumpo metro kino filmus Nidoje. Mes – tai beveik trisdešimt kino meno studentų ir jaunųjų kino profesionalų iš devynių pasaulio šalių, trys patyrę lektoriai ir tarptautinių kūrybinių dirbtuvių „Vasaros media studija“ („Summer Media Studio“) organizatoriai. Birželio 21–liepos 3 d. dirbome, o tada šešis trumpametražius filmus parodėme Neringos gyventojams ir svečiam...


Orange Is the New Black „Orange Is the New Black“ vinjetėje pabrėžiamas dinamiškas ir išskirtinai mažumas vaizduojantis serialo realizmas. Pagal Reginos Spektor roko dainos „You’ve Got Time“ ritmą žaibiškai sumontuota 60 ar 70 ypač stambaus plano kadrų, kuriuose užfiksuotos įvairių rasių ir etninių grupių moterų akys, nosys ar lūpos. Šie portretų fragmentai kaitaliojami su kiek ilgesniais kadrais, kuriuose oranžine spalva užrašy...


Čilietis SEBASTIÁNAS SILVA (g. 1979), Amerikos nepriklausomo kino festivalio „Sundance“ numylėtinis, šiais metais Berlinalėje paro­dė psichologinį trilerį „Bjaurus vaikas“ („Nasty Baby“), istoriją apie tai, kaip dailininkas konceptualistas ruošiasi personalinei parodai, mėgina įsitaisyti vaiką su savo boyfriendu ir jųdviejų bendra drauge bei likviduoti rajoninį gopniką (гопник – rus. žarg. užpuolikas, grobėjas) pravarde Vyskupa...


2013-aisiais pasirodė Jane Campion ir Jenji Kohan televizijos serialai, kurie, užsimaskavę žanriniu kinu, įsibrovė į postfeministinio kino paradigmas1. Kaip ir kiti dabartiniai serialai su pagrindinėmis veikėjomis moterimis, Campion „Top of the Lake“ („Ežero paviršiuje“) ir Kohan „Orange is the New Black“ („Oranžinė – tai nauja juoda“) susilaukė didžiulio žiūrovų ir kritikų dėmesio. Campion ir Kohan įvardijus feministinio autorinio k...


Ar gali būti blogesnis išbandymas už tą, kuris aktorei Juliette Binoche tenka filme „Zils Marijos debesys“ („Clouds of Sils Maria“, 2014, rež. Olivier Assayas)? Binoche herojė –­ teatro ir kino aktorė, pakviesta vaidinti pjesėje, kurioje ji jau vaidino būdama aštuoniolikos. Tiesa, šį kartą jai pasiūlomas kitas vaidmuo. Atsižvelgus į amžių, ji, savaime suprantama, turės vaidinti vyresnę moterį. Tą, kurią jos kadaise įkūnyta jaunoji veikėja i&...