Kinas

Mūsų mylima kramtomoji guma vėl bus madinga. Arba nemadinga. Tačiau ją išleidžia vėl – ačiū ir už tai. Naujasis „Tvin Pyksas“ – ak, labai kieta ir visiškai nesuprantama. Belieka išsiaiškinti, ar tik dėl to kieta, kad nesuprantama? O kodėl nesuprantama – kaip tik suprantama. Pirmiausia, Davidas Lynchas daug sykių leido suprasti, kodėl jis kadaise paliko „Tvin Pyksą“. Jam nesinorėjo atskleisti, kas nužudė Lorą Palmer ir tiksliai atsakinėti į užduodamus klausimus; tada prodiuseriai privertė pakl...


Kanų kino festivalyje žiuri prizu apdovanotas Andrejaus Zviagincevo filmas „Nemeilė“ („Нелюбовь“). Režisierius sako: „Žmogus vertina aplinkinius tik kaip priemonę. Ir braunasi. Galvoja tik apie save. Rodau išvirkščiąją meilės pusę, kai žmogus ne duoda, o ima ir ima.“ Siūlome rusų kritikų vertinimus, parašytus dar festivaliui nepasibaigus. Vienintelį savo vaiką Aliošą tėvai planuoja atiduoti į internatą. Nes mama Ženia turi naują perspektyvų meilužį, tėtis Borisas – nėščią meilužę. Nusiklausę...


Naujas rusų serialas „Ana Karenina“, parodytas balandį per „Россия-1“ televiziją, sulaukė išankstinių aršių diskusijų (dėl artistų, pasirinktų „šventiesiems“ vaidmenims), o vėliau pasipiktinimo, nes režisierius Karenas Šachnazarovas gerokai permaišė siužetines Tolstojaus romano kortas: filmas prasideda po 30 metų, kai Anos sūnus Serioža 1904 m. Rusijos-Japonijos kare susitinka pasenusį Vronskį ir klausosi jo prisiminimų apie ...


Jau daugiau nei šimtą metų kinas formuoja visuomenės nuomonę. Visos visuomenės. Taip yra. Vienas kinas to ir siekia, kadangi apsisprendė būti propagandinis, kitas nori uždirbti pinigų ir taip pasmerkia save tam tikroms požiūrio formavimo klišėms. Dar kitas kinas nori reprezentuoti tai, ko nereprezentuoja likusieji ir pasmerkia save būti alternatyviam. Paskutinis kinas sąmoningai renkasi tapti alternatyvus, nes siekia būti pripažintas tikru menu. Bet šis irgi formuoja nuomo...


„Rimti žaidimai“ („Den allvarsamma leken“, rež. Pernilla August) Neskaičiau Hjalmaro Söderbergo 1912 m. pasirodžiusio romano, pagal kurį pastatytas šis filmas, bet, manyčiau, jei rašytojo vardas išliko iki šiandien, tai skaitydami jį žmonės kažką jaučia. Adaptacijoje dvi valandas Linderis (akt. Mikkelis Boe Følsgaardas) ir Lydia (akt. Karin Franz Körlof) skiriasi ir taikosi, skiriasi ir taikosi, tarsi visiems tai rūpėtų. Fil...


Lietuviškos premjeros – mano nuosavas „Kino pavasaris“. Atsirinkusi kitus festivalio filmus suspėsiu pažiūrėti ir vėliau. Trumpo metro filmai antrą festivalio dieną gražioje ir plačioje Vilniaus „FC Vingio“ salėje išsikėlė kaip pirmos žibutės iš po pernykščių lapų. Trumpais koteliais, bet vis tiek žibutės. Animacinis filmas „Kaukai“ (10 min., rež. Gediminas Šiaulys, g. 1979) per kiškelio žūtį miesto pakelėje parodo vaikui, kas yra mirtis. Originalus ir drauge universalus plastiko / gumos pas...


Visi festivaliai turi dvi puses – kaip kasetės. Vienoje pusėje yra filmai, kuriuos žmonės nori matyti, kitoje – tie, kurių matyti nenori. Ir nieko nepadarysi, jei nenori – net jeigu skelbiama, kad po filmo bus susitikimas su režisieriumi, to susitikimo gali ir nebūti, jei kažkur gale liko tik vienas žiūrovas. Tas vienas žiūrovas yra svarbus, net jeigu ir miega. Kadaise Carlas Gustavas Jungas užmigo skaitydamas Jamesą Joyce’ą, jam bemiegant atsivėrė pasąmonė ir jis suprato...


Filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas) sėkmingai renka nemenką auditoriją. Panašu, kad žiūrovus traukia ne vien lietuviškas kinas, bet ir netolimos praeities versija, tapusi kino reginiu. Būtent tai mane ir domina: kokia istorijos versija parduodama ir perkama, koks daugelio atmintyje dar gyvų prisiminimų įpakavimas pasiūlomas ir suvartojamas. Kitaip tariant – ne kino, o istorinės vaizduotės kokybė ir paskirtis. Todėl ir rašysiu ta...


Siauras nepriklausomybės atkūrimų tarpušventis man kasmet sukelia drumstą jausmą. Grubiai tariant, rinkis, ką labiau myli: ar istoriją ir tik paskui save, ar save lygiagrečiai su istorija? Kadangi man į galvą įkalti meniniai principai ir Stanislavskis (jį perfrazuojant: mokėk mylėti istoriją savyje, o ne save istorijoje), tai renkuosi pirmąjį variantą, Vasario 16-ąją, ir sulaukiu dalies aplinkinių nervingo gūžčiojimo pečiais. Kad ir koks požiūris būtų, laisvės datų konkurencija, šūkių ir vėli...


„Ateitis“ („L’Avenir“, rež. Mia Hansen-Løve) Drama tokia laisva, tokia nesusireikšminusi, kad jos beveik nėra. Isabelle’s Huppert vaidinama moteris sužino, kad vyras ją palieka, dar ji slaugo motiną ir netenka darbo. Bet dramos vis tiek nėra.Bent jau klasikine „skraido indai, teka ašaros“ prasme. Kritikuojantys Hansen-Løve’s juostą dažniausiai pabrėžia, kokia beprasmiška ji yra – visos detalės, visi...


Draugai